Paskutiniais metais terminas diskriminacija paplito visuomenės gyvenime ir viešoje erdvėje. Jos esmė yra socialinė diskriminacija. Tai yra – aktyvus lygių galimybių pažeidimo veiksmas, kliuvinių sudarymas, siekiant įsidarbinti, dirbant, mokantis, arba norint dalyvauti įvairiose veiklose asmenims, kurie kažkokiomis savybėmis skiriasi nuo dominuojančios visuomenėje žmonių grupės. Šiuo metu lygybės taikymo principo pažeidimas yra pripažinta problema ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Visuomenė tampa nesaugi, kai vieni jos nariai išskiriami dėl kažkokių, ne jų asmenybei būdingų bruožų, o tik dėl nepanašumo į kitus. Pagarba žmogaus teisėms bei visuomenės įvairovei yra viena pagrindinių demokratijos vertybių. Tačiau mūsų gyvenimo kasdienybėje įvairiais požymiais besiskiriantys žmonės tampa diskriminacijos, stereotipų, įvairių nuostatų ar net atviros neapykantos aukomis. Šie žmonės tampa socialiai atskirti, jiems sunkiau prieinamas geras išsilavinimas o tuo pačiu ir geras apmokamas darbas. Jų dalyvavimas visuomenės ar politiniame gyvenime būna labai menkas, arba jo visai nebūna. Visuomenės apklausų duomenimis žmonės, net ir žinodami apie įstatymais ir teisės aktais įtvirtintą draudimą diskriminuoti dažnai pateisina kai kurias diskriminacijos apraiškas. Kartais net iš valdžios institucijų girdimos diskriminacinės nuostatos, kai dėl prastų gyvenimo sąlygų ar negebėjimo įsidarbinti yra kaltinami patys pažeidžiamoms visuomenės grupėms priklausantys asmenys. Argumentuojama tuo, kad šie asmenys neturi pakankamos motyvacijos darbui, riboti jų profesiniai gebėjimai. Tačiau negalvojama, kad tam didelę įtaką daro socialinis kontekstas, gyvenimo sąlygos.
Profesorius Leonidas Donskis yra rašęs: „Bent vieną grupę ar pavienį žmogų lyties, tautybės, rasės, amžiaus ar kitokiu aspektu diskriminuojanti ir dar blogiau, šito net nesuvokianti visuomenė nėra nei tolerantiška, nei demokratiška. Imituoti toleranciją ir demokratiją nėra sunku, gerokai sunkiau yra iš tikrųjų būti tolerantiškiems ir demokratiškiems. Tolerancija yra ne tuščias garsas ar burtažodis, o savo esme dvasinio aristokratizmo, kilnumo, nelengvo mokymosi ir nuolatinio darbo reikalaujanti praktika, atpažįstanti pagarbos vertą žmogų kiekviename ir kiekvienoje.“
Antidiskriminaciniai įstatymai yra priimti, tačiau jie neturi žaibiškos veikimo galios. Nes diskriminacija kaip reiškinys yra susijęs su žmonių gyvenimo tradicijomis, kurios labai sunkiai keičiasi, įtakos turi ir giluminės priežastys, pati žmogaus prigimtis. Noras pakeisti visuomenės mąstymą yra lėtai įgyvendinamas. Kartais atsiranda „kovotojai“ prieš diskriminaciją, dažnai politikai, naudojantys šį įvaizdį konkurencinėje politinėje, rinkiminėje kovoje.
Diskriminacija yra daugialypis reiškinys. Jos veikiami subjektai labai skirtingi, o ir pats veikimo būdas yra skirtingas. Diskriminacijos laipsniai taip pat skirtingi: yra tiesioginė, netiesioginė diskriminacija, yra priekabiavimas, persekiojimas.
Labai dažnai pasitaiko netiesioginė diskriminacija. Ji apibrėžiama taip: netiesioginė diskriminacija yra tada, kai akivaizdžiai dėl neutralių sąlygų, kriterijų ar praktikos tam tikros rasės ar etninės priklausomybės asmenys, arba tam tikrą religiją ar įsitikinimus išpažįstantys, tam tikrą negalią turintys, tam tikro amžiaus ar tam tikros seksualinės orientacijos asmenys gali patekti į prastesnę padėtį nei kiti asmenys, nebent tas sąlygas, kriterijus ar praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama atitinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Asmenys diskriminacijos atveju neprivalo įrodyti faktinės diskriminacijos, užtenka, kad diskriminacija potencialiai galima.
Kad būtų įrodyta diskriminacija turi būti „palyginamasis” pagrindimas, t.y. reikia įrodyti, kad asmuo buvo diskriminuojamas, palyginus su kitu asmeniu (tiesioginė diskriminacija) arba kita asmenų grupe (netiesioginė diskriminacija).
Priekabiavimas (įžeidinėjimas, puolimas) – kai nepageidaujamu elgesiu siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka. Priekabiavimas gali būti labai įvairus: nuo priekabiavimo žodžiu iki gestais išreikšto elgesio, taip pat, pagaminimas, platinimas ar rodymas raštu išreikštų įžeidimų, atvaizdų ir pan. Priekabiavimas gali būti tyčinis ir akivaizdus, bet gali būti užmaskuotas.
Persekiojimas atsiranda prieš žmogų, padavusį skundą dėl diskriminavimo fakto nustatymo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai. Tokiais atvejais atsiranda įvairios sankcijos, kompromituojantys faktai prieš tą asmenį, būna finansinės bausmės, arba sudaromos nepakeliamos darbo sąlygos iš darbdavio pusės.
Egzistuoja dar viena diskriminacijos forma, – teigiama diskriminacija, arba pozityvioji. Šioje situacijoje lygios galimybės tampa pirmenybės teise, suteikiančia pranašumus diskriminuojamoms mažumoms, ar asmeniui (pvz. pirmenybė įsidarbinti neįgaliam asmeniui socialinėje įmonėje).
Labai dažna ir sunki diskriminacijos forma yra vadinamoji daugialypė diskriminacija, arba asmens diskriminavimas dėl kelių pagrindų iš karto. Pvz. žmonės gali būti skirtingų tautybių, seksualinės orientacijos, amžiaus, ir taip susidaro prielaidos keliariopai diskriminacijai. Lietuvoje dažnas dvigubos diskriminacijos pavyzdys yra pagyvenusios moterys (diskriminuojama dėl lyties ir dėl amžiaus).
Žmonės, patyrę diskriminaciją, ir vėliau išsikovoję geresnę padėtį, kartais patys pradeda diskriminuoti anksčiau juos engusius. Toks žmogus, tapęs viršesniu, o tuo pačiu padėties šeimininku, tarytum skleidžia toliau šį blogą „užkratą”, taip susidaro ydingas ciklas, kuris didina socialinę atskirtį tarp žmonių.
Lietuvoje sukurta gera įstatyminė bazė, leidžianti teisinėmis priemonėmis ginti aukas nuo patiriamos diskriminacijos, tačiau faktinė nelygybė dar išlieka mūsų socialinės realybės dalimi.
Panaudota literatūra :
Skirtingi, bet lygūs visuomenėje ir darbuotėje. 2007m.
Diskriminuoti negalima integruoti. 2007 m.
Parašykite komentarą