Kuo daugiau bendrauju su žmonėmis tuo aiškesnė ir vis tikresnė tampa viena išvada, kurią šiaip jau ilgą laiką vijau nuo savęs. Sąmokslo teorijomis aš netikiu, ir pasakymas, kad „Lietuva išsivaikščiojo” mane krečia kaip koks smarkus žaibas. Tačiau dabar imu manyti, kad likusi šalies dalis, kuri supa mane ir mano pažįstamus žmones yra kažkokia beausė, beakė, beuoslė, pilka ir nyki.
Kodėl tokios išvados? Žinoma, pats savo subjektyvumu nieko nenustebinsiu ir net pats nieko iš jo nesitikiu. Ar maža kuo gali būti nepatenkintas senas žmogus? Ar pats labai daug šypsosi, kad visur sulauktų malonaus atsakymo, atitinkamo dėmesio ir pagarbos? Žinoma, kad ne. Tai apie mane šiam kartui ir baikim.
Pakalbėkime apie kitus mano pažįstamus žmones, kurių didžiąją dienos bendravimo dalį sudaro komunikacija su bendradarbiais ir klientais. T.y., vadinkime, tai darbo atmosfera. Tai štai šie žmonės man nuolat pripasakoja neįtikėčiausių dalykų, kaip stringa bet koks normalus žmogiškas pokalbis vos gavos užsakymą ir pradėjus vykdyti savo darbą. Ypač skundžiasi tie, kurie yra smulkūs verslininkai ar savo veiklą vykdo individualiai.
Situacijos kartais tokios absurdiškos, kad profesionaliai atlikus darbą, klientas sugeba paklausti, ar prieš tai kada nors šiam žmogui yra tekę daryti tokį pat darbą, nors jis praleidęs pusę savo gyvenimo siūlydamas žmonėms šias savo paslaugas. Pasiūloma atsiversti internetą ir pasimokyti, kaip reikia dirbti arba tiesiog imama aiškinti, kaip derėtų atlikti tą darbą, nors abiejų (kliento ir vykdytojo) sritys skiriasi kaip diena nuo nakties.
Ar neprimena tūkstančių pasiūlymų krepšinio rinktinės treneriui, kaip derėtų žaisti? Prisipažinsiu, jog man sportas yra tiesiog malonumas, stebiu gražų žaidimą, o neanalizuoju, kaip kas ką turėtų daryti. Nesuprantu to ir man to nereikia.
Pateikiau tik vieną pavyzdį, bet jų žinau dešimtis, tačiau vardinti beprasmiška, nes turinys – visiškai vienodas: nepasitikėjimas, profesiniai įžeidinėjimai, delsimas atsakyti ir įvertinti darbą, nekalbant apie begalę laiko trunkantį sutarčių derinimą, sąskaitų apmokėjimą ir t.t.
Daugeliui mano pažįstamų žmonių Lietuvoje dirbti nesmagu. Todėl ir kyla šios prieštaringos mintys, jog likome savo šalyje su outsider‘iais, nemokančiais bendrauti, nesiekiančiais profesinio tobulumo, nemotyvuotais, neatsakingais darbuotojais. Ir, žinoma, gyventojais. Tokiais, žmonėmis, kurie neišvažiavo, negalėjo išvažiuoti, ar neįžvelgė tame jokios – bet akivaizdžios – naudos.
Nežinau.
Parašykite komentarą