Tikriausiai nei vienas mūsų nemanome esą šventieji, stengiamės pragyventi kaip įmanoma ramiau, be nuodėmių. Bet kuo ilgiau gyveni, tuo daugiau ir įvairesnių klaustukų iškyla.
Darbo savaitė baigėsi, visi rūpesčiai liko už užrakintų durų. Penktadienis! Saulė šviečia, važiuoju namo palaimingai ilsėtis. Pusiaudienis, gatvė apytuštė, iki piko valandų dar gerokai palaukt. Mintys sukasi apie savaitgalį. Artėja Atvelykis, gal, sakau, kokius skanius pietus paruošti…
Veidrodėlyje matau – katastrofiškai greitai artėja kažkas juodas ir didelis. Vienas, po sekundės kitas. Prašvilpė tokiu greičiu, kad mano automobilį sumėtė į šonus. Instinktyviai suktelėjau vairą…džergžt, barkšt! Spaudžiu stabdį. Bet juk toje vietoje nieko nebuvo!
Pasirodo, buvo… Nieko ypatingo neatsitiko, supratingas vyriškis pasitaikė, jo akyse viskas įvyko. Kitas gal būtų pasinaudojęs proga ir devynis kailius nulupęs, o paskui dar ir iškoliojęs – mūsuose taip atsitinka…
Ačiū, tautieti! Geras darbas dvigubu gėriu grįžta!
Namuose šventa ramybė. Katė, uodegą užrietus, glaustosi, meiliai murkia. Supratau: ramina…
Ant saulėtos palangės mažas stebuklas – ryškius pumpurus krauna kaktusas.
Kas dar gero?
Danutė
Parašykite komentarą