Varšuvoje esu buvusi prieš dešimt metų kaip turistė. Tuo metu mane visur lydėjo lenkė Kristina, kuri yra rusų kalbos mokytoja, dėl to man visur viskas buvo aišku. Dabar aš išvykau dirbti – pakeisti marčią anūko priežiūroje. Man reikėdavo rytais vaiką paruošti ir palydėti į mokyklos autobusiuką, o dienos pabaigoje jį sutikti, pavalgydinti ir t.t. Mat, marti išvyko, o sūnaus darbas labai intensyvus, jis grįždavo tik vėlai vakare. Rytais, išleidusi anūką į mokyklą, aš iki pietų apžiūrinėdavau miestą. Bet šį kartą man buvo tiesiog šokas – aš visiškai nesupratau lenkų kalbos. Man tie jų šnypščiantys garsai susiliedavo, ir aš nieko negalėjau suvokti. Pasirodo, kad taip būna daugeliui, ne tik man. Nei rusiškai, nei angliškai sutikti lenkai nekalbėjo. Mat, šiuo metu Lenkijoje gyvena net 98 % lenkų, o kitataučių vos 2 % , nors prieš karą kitataučių buvo apie 25 %. Bet vokiečiai išnaikino žydus, kiti patys pasitraukė ir taip liko vietinių gyventojų dauguma. Sovietmečiu rusiškai kalbėjo vyresni žmonės. Dabar jaunimui pilnai pakanka tik lenkų kalbos, todėl mažai kas suinteresuotas mokytis kitas kalbas. Tiesa, Vilniaus rajono lenkų kalbą galima lengvai suprasti, nes netaisyklinga. O Varšuvoje , kaip ir tolimajame užsienyje, reikia mokėti tik jų, lenkų, kalbą.
Lenkijos sostinė Varšuva – tai modernus didmiestis, man primenantis Maskvą. Buvęs visiškai sugriautas miestas atstatytas po II -o pasaulinio karo. Dauguma pastatų yra stalininės architektūros tipo. Viduramžių senamiestis, apjuostas raudonų plytų siena – atstatytas taip kruopščiai, kad net įtrauktas į UNESKO saugotinų objektų sąrašą. Varšuvoje gyvena 1,7 mln. gyventojų, o kartu su priemiesčiais – apie 3 mln. Varšuvoje yra grandijozinių prekybos centrų ir gana daug visai mažų parduotuvėlių, daug parkų, yra zoologijos sodas. Mieste nėra troleibusų, tik metro, autobusai ir tramvajai, ir pastarieji turi pirmumo teisę važiuoti prieš kitas transporto priemones. Įlipant ir išlipant iš autobusų būtina paspausti mygtuką, kad atsidarytų durys. Pėstieji pereina gatvę tik pėsčiųjų perėjose bei degant žaliai šviesai, nes priešingu atveju galima gauti dideles baudas. Be to, ir judėjimas visur labai intensyvus. Varšuva – labai užterštas miestas, man tiesiog oro trūko.
Visi pirkimai ir atsiskaitymai Varšuvoje tik nacionaline valiuta – zlotu, kuris nėra pririštas nei prie euro, nei prie dolerio, jis yra kintamas, plaukiojantis. Dėl šios priežasties lenkams kainos nešokinėja kintant zloto kursui euro atžvilgiu. Dabar, kai Lenkijos ekonomikos vystymasis sulėtėjo, zlotas susilpnėjo, bet jau ėmė kilti ir pakilo nuo 0,7 lito iki 0,8 lito už zlotą. Lenkiškos prekės mums vis dar atrodo pigios, nes keičiant valiutą už tą patį eurų ar litų kiekį gauname daugiau zlotų. Importinės prekės, kurias kaimynai perka už valiutą, net brangesnės nei pas mus. Mums atrodo ypač pigūs pieno ir mėsos produktai, o lenkams tai niekas nesikeičia, nes kaina zlotais yra ta pati visą laiką. Tiesa, dabar jau zloto kursas po truputį kyla, ir visiškai neaišku, kaip ateityje bus.
Butų nuomos kainos Varšuvoje tikrai didelės. Maniškiai nuomojasi kuklų 80 kv. m naujos statybos butą už 4800 zlotų per mėnesį. Prieš 9 mėnesius jiems tekdavo pakloti už nuomą virš 5000 litų mėnesiui, o dabar mokėjo tik 3400 litų mėnesiui (dėl kritusios zloto vertės). Butas yra priešingame Lietuvai miesto pakraštyje, o aplink didžiulės statybos, miestas vis dar plečiasi. Mokykla, kurią anūkas lanko, yra užmiestyje, labai moderni, erdvi amerikiečių mokykla. Pamokos vyksta anglų kalba. Anksčiau čia daugiausia mokėsi diplomatų vaikai, o dabar jau ir turtingi lenkai leidžia savo atžalas į šią mokyklą, nors už mokslą reikia mokėti 20000 dolerių per metus. Pirmokėlių klasėje yra 18 įvairių tautybių vaikų, iš kurių trečdalis visiškai nemokėjo angliškai, o dabar jau supranta ir kalba. Klasėje yra mokytoja ir jos padėjėja. Vaikams skiriamas tikrai didelis dėmesys, bet krūvis irgi didelis. Štai anūkas sėda į autobusiuką 8 val. ryte, o grįžta 17.30 val.Mano nuomone, 7 m. vaikui tai tikrai sunku, nežiūrint į tai, kad amerikiečių mokykloje visas mokymas vyksta žaidimų forma.
Prieš šventes beveik visose Varšuvos parduotuvėse buvo nemažos eilės, bet niekas nesipiktino, nesikoliojo. Įdomu tai, kad lenkai nemėgsta apsipirkti dideliuose prekybos centruose, nes ten prastesnė produktų kokybė, ypač daržovių ir vaisių. Man tikrai buvo neįprasta matyti nutysusias pirkėjų eiles prie mažų prekybos kioskelių. Daug kur prekiavo patys ūkininkai tiesiog iš mašinų. Prie kiekvienos parduotuvėlės žmonės pardavinėjo narcizus, tulpes, „kačiukus”, bruknių lapų bei bukmedžių žalumos puokšteles, tikriausiai velykinio stalo papuošimui. Visur jautėsi prieššventinė nuotaika. Užtat ir kelionė atgal į Vilnių nesunki, nes kelyje buvo mažai transporto. Ir taip gera mums visiems sugrįžus į namus, dviguba šventė… Visur gerai, bet namuose geriausia.
Parašykite komentarą