Paimu į rankas ir vėl padedu į lentyną tik ką perskaitytą knygą – Janina Survilaitė VILA „EDELVEISAS“. Iš šios knygos pasiskolinau rašomo straipsnio pavadinimą.
Turbūt taip reikėjo, kad knyga atsidurtų mano rankose. Be abejo reikėjo, nes tiesiog brukte į rankas ligoninėje man ją įbruko, pamačiusi mano liūdną veidą, geroji Seselė /sudėtingas dabartinis pareigų pavadinimas nelimpa/. Perskaičiau knygą vienu įsibėgėjimu. Po to panorau įsigyti.
Gimimas… gyvenimas… mirtis… Gimimas ir mirtis. Kai pasiekia žinia, kad į pasaulį atėjo žmogutis, visuomet maloniai virpteli širdis. Kiti jausmai užplūsta sužinojus apie netektį. Aš neturiu teisės daryti išvadų, bet, manau, kad pragyventi metai, gyvenimo patirtis leidžia pasiūlyti jums šią temą.
Pasirinkti tėvų negalime, gyventi mokomės visą gyvenimą… einame, klumpame, darome klaidas, atsitiesiame… Suprasti ir ramiai priimti, kad po manęs ateis kiti, bet ir jie turės išeiti… kažin, kažin ar kiekvienam pasiseka. Janina Survilaitė cituoja japonų poeto Jukijo Mišimo eiles:
…jeigu išmoktume kristi kaip vyšnios žiedai pavasarį, spindintys, švarūs…
Taigi, jeigu išmoktume…
Man visada atrodė, kad laimingiausi žmonės, kurie nunoksta kaip rudeniniai obuoliukai ir nukrenta. Bet tokių laimingų savo aplinkoje aš mažai suskaičiuoju. Daugumoje žmogų iš šio gyvenimo išlydi liga. Liga… Kokia ji bebūtų, žmogus tampa priklausomas nuo medikų ir slaugytojų.
Seniai draugauju su Parkinsonu, pažįstu daug medikų, dalyvavau ruošiantis 2009 metų Lietuvos Parkinsono ligos draugijos konferencijai, kurią paskyrėme slaugytojams. Atrodė šį tą žinau. Deja, deja… aš labai mažai žinau. Tik dabar suvokiau, kaip atsargiai reikia kalbėtis su ligoniu, kiek meilės reikia atiduoti per gyvenimą, kad tave silpną mylėtų ir padėtų… Bet nepakito mano supratimas – kiekvienoje situacijoje labai daug priklauso nuo mūsų pačių. Joks sveikatos apsaugos ministras nesureguliuos santykių tarp palatos kaimynų ar sudrausmins viskuo nepatenkintus, nuolat save sureikšminančius ir šokdinančius aptarnaujantį personalą, ligonius.
Dvi ilgas savaites praleidau KMUK. Mačiau gydytojų pastangas – padėti žmogui. Mačiau prakaito lašelius dėl nuolatinio bėgimo ir dvigubai už save sunkesnių ligonių vežiojimo nusėtus seselių veidus. Džiaugiausi švaria palata. Bet negalėjau nepastebėti to, kas atrodytų taip paprasta, nebrangu, bet be ko neįmanoma normaliai jaustis. Ilgas koridorius, tik vienos buitinės patalpos. Duše jokios lentynėlės ar pakabo, pačiame aktualiausiame kabinete – tualete pasijunti lyg atviroje jūroje. Juk yra ranktūriai, kurie kainuoja žymiai pigiau nei už lango besimėtantys remonto metu palikti brangūs varžtai.
Išmokti kristi… Manau, to reikia mokytis visiems. Reikia mokytis seselei, kuri lyg jauną kareivį šokdino prieš tai visą dieną išsikankinusią palatos kaimynę. Reikia mokytis džiaugtis. Džiaugtis tuo ką šiandien turim.
Esu laiminga, nes turiu labai daug – mylimus artimuosius, geranoriškus medikus, nuostabius draugus. Vakar užsukusiam likimo draugui padėkojau už aplankymą. Jis man atsakė: „Aš atvažiavau ne tave aplankyti, o pasitarti darbiniais klausimais“.
Adelė
Parašykite komentarą