Iš pievos į lėkštę…

Sulaukus pavasario ir taip staigiai sužaliavus gamtai, organizmas tiesiog prašosi šviežių žalumynų. Sodininkai jau skina pirmus salotų lapelius. Tačiau jei pasodintos daržovės vėluoja, vitaminų galite prisirinkti tiesiog pievoje. Ar žinojote, kad tokios įkyrios piktžolės kaip didžioji dilgėlė, kiaulpienė ir garšva gali papildyti mūsų, po žiemos nualintą organizmą vitaminais? Jei dar pasitelkit fantaziją ir kulinarinius sugebėjimus, rezultate bus skanus ir sveikas valgis. O dabar plačiau apie kiekvieną žolę:

Didžioji dilgėlė.

Tai yra vienas naudingiausių laukinių augalų. Jos lapuose yra visas vitaminų kompleksas: vitaminai K, C, B_2, E, karotinoidai, (karotinas mūsų organizme virsta vitaminu A); nemažai yra geležies, kuri organizme reikalinga eritrocitų gamybai, kitų mikroelementų ( vario, mangano). Šioje kandiklėje maistingumo yra du kartus daugiau negu morkose ir tris kartus daugiau, negu špinatuose, o baltymų kiekiu ji neatsilieka nuo ankštinių daržovių.

Iš jaunų lapelių verdamos sriubos, arbatos; jas labai rekomenduojama vartoti pavasarį. Aš jas dedu į omletą, apipilu verdančiu vandeniu, supjaustau ir sumetu į plakinį, skanu ir sveika.

Vaistams naudojami dilgėlių lapai. Jie renkami augalo žydėjimo metu. Dilgėlės nupjaunamos, keletą valandų apvytinamos, (tuomet nebedilgo) ir nuskinami jų lapai. Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje pavėsyje, išdžiuvę lapai turi būti tamsiai žali, savito kvapo, kartoki.

Dar gaminama dilgėlės lapų tinktūra (spiritinė ištrauka). Imama susmulkintos žaliavos ir 40% spirito santykiu 1:5. savaitę palaikoma sandariai uždarytame inde, nukošiama. Vartojama po 15-30 lašų vidiniam (žarnyno, plaučių, skrandžio, gimdos, hemorojiniam) bei išoriniam kraujavimui stabdyti.

Liaudies medicinoje vartojamas ne tik lapų užpilas, bet ir dilgėlės sultys. Preparatas žudo mikroorganizmus, skatina žaizdų gijimą. Užpile arba sultyse sudrėkinti pavilgai dedami ant egzemos pažeistų odos vietų, trofinių opų, nudegimų.

Kadangi švieži lapai dirgina odą, jie buvo vartojami kaip skausmą nukreipianti priemonė sergant radikulitu, įvairiomis sąnarių ligomis.

Dilgėlės vartoti negalima jeigu padidėjęs kraujo krešėjimas arba yra alergija jai. Taip pat esant strazdanoms ar pigmentinėms dėmėms ant odos, nes didina odos jautrumą saulės spinduliams.

Paprastoji kiaulpienė

Kiaulpienė – vienas pirmųjų pavasarį pražystančių augalų. Jos ryškiai geltoni žiedai pasirodo jau balandžio mėnesį, bet daugiausia jų žydi gegužį.

Kiaulpienės lapuose yra vitaminų C ir E, karotino, geležies, kalcio, fosforo, magnio, šiek tiek vitamino E, folio rūgšties, druskų. Šie žali lapeliai puikiai valo organizmą, aktyvina skrandžio veiklą ir gerina virškinimą. Jos lapai vartojami kaip vitaminingos, skanios salotos, tik prieš tas jas reikia pamirkyti sūriame vandenyje, kad nebūtų karčios. Italijoje ir Prancūzijoje yra išvestos kultūrinės kiaulpienės ir jie senai jas vartoja ir vertina.

Vaistams renkamos ir kiaulpienių šaknys. Jos kasamos pavasarį, iki pasirodant lapams, ar rudenį. Jos nuvalomos, nuplaunamos šaltu vandeniu, storos perskeliamos išilgai. Vytinamos tol, kol perpjovus nebeteka pieno sultys. Tuomet džiovinamos pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje 40-50 °C temperatūroje. Išdžiovintos šaknys – išilgai raukšlėtos, kartais persisukusios, paviršiuje rudos, lūžyje pilkai baltos, bekvapės, kartaus skonio.

Šaknyse yra karčiųjų glikozidų (laktukopikrinas, taraksacinas, amirinas), dervų, inulino (iki 40proc.), sacharidų, sterinų, vitamino C, karotinoidų, nikotino rūgšties, flavonoidų, organinių rūgščių.

Kiaulpienių šaknų nuoviras didina apetitą, gerina virškinimą ir medžiagų apykaitą, lengvina atsikosėjimą, skatina šlapimo išsiskyrimą, stabdo kraujavimą, yra puiki vidurius laisvinanti priemonė.

Nuoviru gydomas vidurių užkietėjimas, hemorojus, odos pūliniai, nudegimai. Jis ruošiamas taip: 1 valgomasis šaukštas džiovintų ir susmulkintų kiaulpienės šaknų užpilamas stikline verdančio vandens, 15 min. paverdama ir po 40 min. nupilama. Rekomenduojama gerti po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną.

Nevartoti esant tulžies pūslės akmenligei, neskirti vaikams, nes gali sukelti pykinimą, vėmimą.

Paprastoji garšva

Dar viena kandidatė, daržininkų siaubas – garšva. Vienas iš naudingiausių maistinių augalų, turintis daug vitamino C, mineralinių medžiagų (kalcio, kalio), eterinių aliejų. Taip pat minimos reumatą, artritą gydančios, šlapimo pūslės, žarnyno sutrikimus šalinančios, šlapimą varančios bei kraujo spaudimą mažinančios garšvų savybės. Šventasis Serafimas Sarovskis savo raštuose pažymi, kad garšva sudaro apie 80% viso žalumynų raciono vienuolyne, ji yra pagrindinis vienuolių maistas. Senovėje baltų ir slavų kraštuose garšvos buvo svarbūs maistiniai augalai, kuriuos vėliau pakeitė iš Viduržemio pajūrio atkeliavę kopūstai. Tinka: žaliesiems kokteiliams plakti, dėti į salotas, žaliai sriubas. Salotoms rinkti rekomenduojama kuo jaunesnius dar blizgančius lapelius, o džiovinimui, sriuboms, troškiniams tinka subrendę, tačiau augalui pražydus, lapeliai jau netinka.