Mieli Draugauki.me lankytojai, nusprendėme svetainę paįvairinti nuoširdžiais pokalbiais su bendruomenės nariais. Prisiminkime ir atgaivinkime tai, kas pamiršta. Padėkokime ir nusišypsokime! Juk esame tokie vertingi vieni kitiems. Šiandien Draugauki.me kalbina pirmąją svetainės narę – Danutę, kuri teigia, jog didžiausia vertybe visada liks žmogus ir kiekvienam linki sulaukti Naujo Ryto.
Esate pirmoji Draugauki.me autorė. Mums nepaprastai džiugu Jus kalbinti. Jūsų asmeniniame dienoraštyje išlikę daugybė straipsnių. Rašėte esė, meno ir kultūros temomis. Galbūt galėtumėte prisiminimais grįžti į laiką, kai tik prisijungėte prie bendruomenės? Kaip atradote šį internetinį puslapį?
Norėčiau Jus truputį pataisyti – tai nebuvo mano asmeninis dienoraštis, tai buvo tarsi mano pokalbis su virtualiais bendraminčiais. Smagu, jei kažkurios mintys paliko kažkam šiokį tokį prisiminimą. Nesu iš tos kartos, kuri užaugo kartu su kompiuteriu, todėl, kai tik atsirado galimybė, pamėgau plačiąsias interneto pievas. Patiko atrasti sau kažką naujo, nepažinto. Taip „užkliuvau“ ir už Draugauki.me svetainės. Jei sąžiningai, tai iš pradžių galvojau, kad tai – eilinis pažinčių kampelis, kuriam nelemta ilgai gyvuoti. Parašiau svetainės šeimininkui žinutę, norėdama išsiaiškinti kuo gi jis čia užsiima :) O kažkuriuo metu dar išsiaiškinau, kad tai žmogus, be kitų gerų savybių turintis ir pomėgį fotografijai, tai ir prilipau, nes pati nuo vaikystės turiu šį pomėgį.
Labai įdomi situacija susiklostė, kai atsitokėjau, kad iki senjorės amžiaus man dar reikia pagyventi… bet kad šioje svetainėje jau labai man tuomet patiko. Kita vertus, metai bėga, nespėsi apsidairyti ir atsidursi prie senjorų pasaulio slenksčio :) O vėliau, prisijungus Parkinsono draugijos bendruomenei, svetainės gyvenimas labai suaktyvėjo. Visi labai pamėgom naujai atsiradusį forumą, kur galėjom „paplepėti“ ne taip oficialiai ir apie viską, netgi įkūrėm virtualią Imbierinę kavinę, kurioje ir pareigos visiems buvo – vieni „augino“ imbierą ant palangės, kiti jį „smulkino“, treti „virė“ vandenį arbatai… Sakysite, vaikiška? O mums buvo SMAGU! Kitaip, tikriausiai, nebūtume su nekantrumu laukę kiekvienos dienos vakaro, kad susibėgti, persimesti žodeliu, kad paklausti paprastai – kaip tu gyveni? Sentimentalu pasirodys, bet tuomet buvo labai jauku :)
Kai su Jumis susisiekiau, teigėte, kad jau kuris laikas nebeužsukate čia. Norėčiau paklausti, ar iki šių dienų yra išlikę kažkas vertingo ir malonaus širdžiai prisiminti?
Didžiausia vertybė man visada buvo ir liks Žmogus. Miela prisiminti visą šaunų kolektyvą, kuris susibūrė po Draugauki.me vėliava. Geru žodžiu visada miniu svetainės šeimininkų atlaidumą ir supratimą. Nors ne viskas iš pradžių buvo sėkminga, bet mumis pasitikėjo, mums buvo suteiktos autorinės teisės. Ir todėl niekas nepasidavė nevilčiai, visi stengėsi, kad svetainės vidus būtų jaukus ir skaitomas. Labiausiai žavėjo čia sutikti nuostabūs, jautrūs žmonės. Gaila, kad ne su visais teko susipažinti iš arčiau, bet apie visus liko labai šilti prisiminimai. Deja, nežinau kitų žmonių likimo. Tiesiog pasinaudodama proga norėčiau perduoti visiems linkėjimus kartu su žiupsneliu sveikatos.
Šiame internetiniame puslapyje užsimezga daugybė diskusijų, taip pat vedami dienoraščiai. Galima teigti, kad Draugauki.me padeda atrasti save, skleisti kūrybą bei dalintis idėjomis. Žmonės neretai čia įdeda visą savo širdį. Kas Draugauki.me buvo Jums? Ar užsukdavote čia praleisti laiko, kažką atrasti, pasidalinti? Galbūt tai buvo vienas iš būdų išreikšti save bei atsipalaiduoti?
Visada liksiu dėkinga Zigmui, kuris pirmasis pralaužė ledus ir sukūrė video filmuką. Iš paskos pasileido ir kiti. O taip! Tai buvo savas kampas! :) Čia sunešdavom nuosavas mintis, prisigaudydavom kitų nuomonių, niekada nebijojom pasakyti ar padaryti kažką ne taip, likti nesuprasti. Tuojau pat atsirasdavo rūpestinga, daugiau išmananti ranka, kuri pataisydavo naivias klaidas – nepastebimai, greitai ir be pašaipos.
Ar buvo dalykų, kurių pasigedote per tą laikotarpį, kai aktyviai veikėte svetainėje? Kaip manote, ko trūksta Draugauki.me bendruomenei?
Manau, kad šiandieninei bendruomenei apskritai trūksta tolerancijos ir pakantumo vieni kitiems, ne tik šioje svetainėje. Žmonės yra išvarginti nuolatinių pokyčių, nepriteklių ar nesusipratimų, jautriau reaguoja į tai, ką kitąkart atsainiai praleistų prošal. O ko trūksta čia? Nežinau… Manyčiau, kad labai praverstų tvirtesnė ašis, pageidautina iš kietesnio metalo, kuri tarsi magnetas trauktų panašiai mąstančius :)
Pabaigai, galbūt norėtumėte kažko palinkėti skaitytojams?
Šiandieninei, visapusiškai išprususiai visuomenei sunku palinkėti kažko naujo, nepatirto. Galbūt pasirodysiu banali, bet visuomet atsisveikindama palinkiu sulaukti Naujo Ryto. Nuoširdžiai pasidžiaukime tekančia Saule, padėkokime besibaigiančiai Dienai. Galbūt ji atnešė vien tik rūpesčius, bet juk tai – mūsų gyvenimas. Ir jis yra gražus! Linkiu kuo geriausios kloties Jums ir Draugauki.me!
Parašykite komentarą