Tęsinys. Skaitykite pirmąjį ir antrąjį rašinius.
Tai paskutinis rašinys, skirtas apžvelgti įvairių pasaulio tautų ir kultūrų puoselėtus pomirtinio pasaulio įvaizdžius.
Germanai
Žuvusių karžygių einherijus (karių, kurie narsiai kovėsi mūšiuose, sielos pavadinimas skandinavų mitologijoje: senovės skandinavų kalboje Einherjar ‘vieniši kariai’) Odinas surenka į Valhalą (senovės islandų kalba valholl reiškia „nužudytųjų buveinę”). Joje vėlės linksminasi, žaidžia karinius žaidimus. Valhaloje esančios šviesos šaltinis – spindintys kalavijai. Keista tai, jog, nors Valhala įsivaizduojama esanti danguje, kito šviesos šaltinio ten nėra. Galbūt taip atsitiko todėl, kad Valhala gana vėlai germanų mitologijoje buvo atskirta nuo požeminės mirusiųjų buveinės, vadintos Hel.
Požeminė karalystė nebuvo maloni, ten patekdavo žmonės, mirę savo mirtimi, t.y. „paprasti” žmonės. Reinkarnacijos idėjos germanų religiniuose tikėjimuose taip pat tik fragmentiškos. Atgimti iš naujo galėjo tik kai kurie didvyriai ir tik labiausiai pasižymėję. Jie visi išvardinti germanų mitologiniuose epuose, tačiau jų nėra daug.
Slavai
Slavų kultūros rašytiniuose šaltiniuose apie pomirtinį gyvenimą beveik nekalbama. Thietmaro (975 – 1018 m.) liudijimuose teigiama, kad Lenkijoje iki priimant krikštą kiekvieno mirusiojo vyro kūnas buvo deginamas. Paskui jį sekdavo žmona, kuriai buvo nukertama galva.
Mokslininkai nesutaria, ar galima slavų laidojimo papročiams priskirti arabų keliautojo Ibn Fadlano pasakojimą, apie turtingo rusų pirklio laidojimą palei Volgą. Laidojimo apeigų metu buvo nužudyta belaisvė, kuri prieš žūdama pamatė mirusįjį nuostabiame žaliuojančiame sode. Tuo tarpu vienas iš ritualo dalyvių prasitaria, kad mirusysis tame rojuje atsidurs sudeginus jo kūną. Pagal istorinius duomenis tas minimas „rusas” galėjo būti ir vikingas, tačiau žaliojo rojaus vaizdiniai rusų folklore yra žinomi. Tai – irijus, jame čiulba paukšteliai, į jį ateina mirusiųjų vėlės. Tačiau ten patekti gali tik tinkamai palaidoto žmogaus vėlė. Slavai mirusiųjų vėlių prisibijojo, laidotuvių metu įvairiais maginiais veiksmais joms trukdyta grįžti atgal pas gyvuosius.
Taip pat žinomas paprotys maitinti vėles Didįjį Ketvirtadienį. Jis atlikinėtas net iki XVI a. vidurio. Šią dieną žmonės rinkdavosi į kapines, jose raudodavo, verkdavo, o vėliau, užgrojus skomorochams, šokinėdavo, plodavo delnais ir šokdavo. Akivaizdu, kad tai senųjų papročių palikimas.
Baltai
Baltų kultūroje tarp mirties ir anapusybės atsiranda ilgesnis ar trumpesnis laikotarpis, kurį mirusysis turi praleisti žemėje. Vienas svarbiausių baltų pomirtinio pasaulio vaizdinių yra tai, jog žmogui Dievas skiria gyventi konkretų metų
- Prusų dievų trejybė: Patolas, Perkūnas, Patrimpas
skaičių. Jeigu žmogus neišgyvena jam paskirto laiko – žūva, nusižudo ar dėl kitų priežasčių miršta anksčiau, jam visvien likusįjį laiką iki nulemtos mirties datos reikia praleisti žemėje, įsikūnijant į augalus (dažniausiai medžius), gyvūnus ar paukščius.
Taip pat buvęs tikėjimas, kad mirusieji šią žemę gali palikti tik per Vėlių Velykas (Didįjį Ketvirtadienį) arba per vėlines, o iki to laiko likusius mėnesius ar dienas reikia išlaukti žemėje. Todėl, susidaro tokios aplinkybės, kad žemėje nuolat gyvena tam tikras vėlių skaičius. Krikščionybei padarius savo įtaką, šias vėles imta tapatinti su skaistykloje atgailaujančiais mirusiaisiais. Tad, skaistykla buvo „nukelta” į žemę.
Pomirtinio pasaulio centre yra kalnas, ant kurio gyvena Dievas, arba Perkūnas. Už kalno arba jo papėdėje prasideda mirusiųjų buveinė, kurioje labai šviesu ir šilta, viską supa nuostabus sodas, jame čiulba daugybė paukščių. Kai kurie tyrinėjimai teigia, jog kartais mirusiesiems reikėdavo kopti į šį kalną, gelbstintis savo bei specialiai į laidotuvių laužą mestais plėšrūnų nagais. Kartais minima, jog šalia kalno būdavęs slibinas. Vienas itin retas liudijimas teigia, kad į kalno viršunę vedęs tiltelis, kuriuo teisiųjų vėlės patekdavę lengvai, o blogųjų krisdavę žemyn ir atitekdavę slibinui Vizūnui arba Vižūnui, arba būdavo tiesiog išpučiamos po miškus ir laukymes.
Piktų žmonių vėlės patekdavo į velnio prižiūrimą pomirtinės bausmės vietą. Stebina tai, kad baltų tikėjimuose ne kartą aptinkamas metempsichozės motyvas. T.y. blogieji ponai, pragare virtę arkliais, ten vežioja sunkius krovinius: smalą, degutą, rąstus ar kelmus. Tokie motyvai aptinkami dar XIX-XX a. pirmoje pusėje užrašytose lietuvių sakmėse.
Baltų pomirtinio pasaulio aprašymai dažnai tarpusavyje nesutampa ir yra labai įvairialypiai. Tačiau tas pats pastebima ir kitose senosiose religijose. Baltų ir ypač lietuvių pomirtinio pasaulio samprata labai aiškiai išsiskiria metempsichozės (arba reinkarnacijos, persikūnijimo) motyvais.
Parašykite komentarą