Jau 20 metų auginu šį medį. Ir kuo toliau, tuo labiau esu patenkinta. Masiškai Lietuvoje jis neauginamas. Išdygsta riešutas pavasarį pasodinus į žemę. Rudenį reikia iškasti ir laikyti vazone, kad nesušaltų, o pavasarį vėl pasodinti žemėn. Taip daryti 3 metus iš eilės.
Tada jis pripranta prie mūsų klimato. Mėgsta derlingą, pakankamai drėgną dirvožemį. Sodinant reikia žiūrėti, kad būtų apsaugotas nuo vėjų ir mėgautųsi kuo daugiau saulės šiluma. Tręšti reikia iš rudens. Jeigu pakanka maisto medžiagų, tai iš vieno riešutmedžio prirenkama iki 300 kilogramų vaisių. Pernai aš pririnkau 2 maišus, o šiemet vieną. Matyt, oro sąlygos buvo nepalankios.
Graikinis riešutas turi fitoncidinių savybių. Vitamino C kiekis 8 kartus didesnis negu juoduose serbentuose ir 50 kartų nei citrusiniuose vaisiuose. Ypatingai gera savybė, kad jis turi Omega3 rūgščių. Taigi, tai puikus šios medžiagos pakaitalas tiems, kurie nemėgsta žuvų taukų.
Graikiniai riešutai turi elago rūgšties (vėžinių ląstelių augimą slopinančio antioksidanto). Valgant juos, žymiai sumažėja blogojo cholesterolio kiekis, pagerėja širdies ir smegenų darbas. Riešutų skirtingos rūšys nėra tarpusavyje susiję, todėl, kas alergiškas graikiškiems riešutams, nebūtinai bus jautrus kitiems šios rūšies maisto produktams. Aplamai kalbant, riešutams būdingi du trūkumai: jie turi daug kalorijų ir riebalų. Tačiau, išskyrus kokoso ir palmių riešutus, juose esantys riebalai daugiausia yra poli ar mono nesotieji. Šie riebalai yra naudingi širdžiai, ypač, kai pakeičia sočiuosius riebalus. Vis dėlto riešutus reiktų vartoti saikingai.
Patricija
Parašykite komentarą