Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad nėra jokio ryšio tarp geriamo vandens kokybės ir žmonių ilgaamžiškumo bei jų sveikatos būklės. Dauguma maistui vartoja vandenį tokį, kokį turi, kiti bando ieškoti sau tinkamesnio prekybos centrų lentynose, bet iki šiol taip ir nebuvo aišku, koks vanduo palankiausiai veikia mūsų organizmą. Šis klausimas sudomino ir mokslininką iš Odesos, Ukrainos, akademiką Nikolajų Druzjaką. Jis 20-ties metų bėgyje tyrinėjo ilgaamžių gyvenamas vietas ir jų gyvenimo būdą. Jis sudarė žemėlapį, kuriame skirtingai pažymėjo vietoves pagal tai, koks procentas žmonių, sulaukusių 90 metų ir vyresnių, tenka kiekvienam 1000 žmonių, kurių amžius virš 60 metų. Kitaip sakant, tyrime buvo skaičiuojami žmonės, išgyvenę daugiau nei 90 metų, ir kokį procentinį kiekį jie sudarė vyresnių nei 60 metų žmonių tarpe, gyvenančių toje teritorijoje. Čia išryškėjo, kad tiek Jakutijoje, tiek Abchazijoje, Dagestane, Kalnų Karabache, kai kuriose Azerbaidžano rajonuose žmonės gyvena ilgiau nei kitose vietovėse, o trumpiausias žmonių amžius ir ypač didelis sergamumas yra Odesoje. Buvo ieškoma priežasčių, dėl kurių yra šie skirtumai.
Pirmiausia buvo atkreiptas dėmesys į mitybą, bet nepavyko rasti jokių dėsningumų, nes ilgaamžių mityba įvairiose vietovėse labai skirtinga. Štai jakutai maitinasi dažniausiai žuvimi ir ypač riebia arklienos mėsa, mažai valgo daržovių, bet neserga nei ateroskleroze, neturi padidinto cholesterolio kiekio ir ilgai gyvena. Ukrainiečiai vartoja daug įvairių produktų – mėsą, žuvį, pieno gaminius, daržoves, bet serga ir trumpai gyvena. Kaukazo gyventojų mityba irgi savita, bet jų tarpe yra daug ilgaamžių. Reiškia, kad ne mityba nulemia žmonių ilgaamžiškumą. Atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad būtent geriamo vandens kokybė yra pagrindinis faktorius, turintis sąryšį su sveikata ir gyvenimo trukme. Pasirodo, kad Jakutijoje ir kitose ilgaamžių gyvenamose vietovėse yra ypač minkštas geriamas vanduo, o Odesoje – kietas. Sekančių tyrimų eigoje N.Druzjakas nustatė, kad žmogaus sveikata priklauso nuo kalcio jonų kiekio geriamajame vandenyje, ilgaamžiai gyvena ten, kur kalcio jonų koncentracija vandenyje yra nuo 8mg/l iki 20 mg/l. Įdomi situacija susiklosčiusi Japonijoje, kur kalcio koncentracija vandenyje yra maža, apie 4 mg/l. Buvo pastebėta, kad vienoje saloje – Okinavoje gyvena ypač daug ilgaamžių. Atlikus geriamo vandens tyrimus, paaiškėjo, kad šios salos vandenyje yra daugiau kalcio, jo koncentracija 20 mg/l. Pasirodo, kad Okinavos salos gyventojai vartoja vandenį su tokiu pat optimaliu kalcio kiekiu, kaip ir Abchazijos gyventojai, todėl jie ir gyvena ilgai.
Pagal N.Druzjaką, padidintas kalcio kiekis geriamajame vandenyje yra daugelio susirgimų priežastis, nes kalcio druskos nusėda kraujagyslėse, sąnariuose ir kituose organuose. Dėl šios priežasties rekomenduojama nevartoti pieno produktų ir kieto vandens. O kaip išgyventi tiems, kurie neturi kitos išeities, tik kietą vandenį? Viena iš galimybių yra įsigyti atbulinio osmoso vandens filtrą, kuris nepraleidžia įvairių teršalų ir daugumos vandenyje esančių kalcio jonų. Kita realiai įgyvendinama galimybė yra geriamojo vandens rūgštinimas organinėmis rūgštimis. Tai gali būti actas, citrinos rūgštis, vyninė rūgštis, askorbininė ir kitos. Mat, rūgščioje terpėje ištirpsta susiformavusios kalcio druskų nuosėdos ir tokiu būdu jos pašalinamos. Be to, moksliškai įrodyta, kad esant rūgščiam kraujui yra geresnis audinių aprūpinimas deguonimi. N.Druzjakas nustatė, kad kraują rūgština įvairios sveikatinimosi procedūros, tai greitas ėjimas, bėgimas, pirtis, badavimas, kvėpavimo pratimai, ir tai yra viena iš priežasčių, teigiamai veikiančių sveikatos stovį.Pagal N.Druzjaką, maistas – mėsa bei žuvis šarmina kraują, o daugelio daržovių ir vaisių sultys rūgština. Vynas dėl rūgštinančio kraują poveikio taip pat naudingas sveikatai.
Tenka pažymėti, kad daug kas tapatina skrandžio rūgštingumą su kraujo rūgštingumu, o tai tikrai nėra tas pats dydis, nors dažnai esant didesniam skrandžio rūgštingumui būna didesnis ir kraujo rūgštingumas. Problema yra ta, kad nėra prietaisų skubiam kraujo rūgštingumui nustatyti, nors reikėtų tokio tipo kaip termometras. Mat, iki šiol kraujo rūgštingumas nieko nedomino, todėl niekas ir nematavo. Kartais tenka išgirsti, kad lakmuso popierėliu išmatavo kraujo rūgštingumą, tai tikrai to negali būti, nes raudona spalva viską pilnai uždažo ir jokių spalvos pokyčių nesimato. Lakmuso popierėliu galima nustatyti tik seilių, šlapimo bei ašarų rūgštingumą. N. Druzjako nuomone, tik pagal ašarų rūgštingumą galima spręsti apie kraujo rūgštingumą. Dar pastebėta, kad esant rūgščiam kraujui, šlapimas tampa bespalviu ir bekvapiu. O jeigu šlapimas yra alaus spalvos ir aštraus kvapo, tai reiškia, kad šarminė jo reakcija. Reikia tikėtis, kad atsiradus poreikiui bus sukonstruoti ir pagaminti prietaisai greitam kraujo rūgštingumui nustatyti. Manau, kad ateityje dar bus tęsiami moksliniai tyrimai šia kryptimi, gal būt, pavyks sulaukti dar ir daugiau įdomių sensacijų šioje srityje.
Parašykite komentarą