Prie upelio didžiajame gluosnyje šeimininkavo įsikūrusi ilgaamžių varnų šeimyna, kurios senieji varnai jau buvo susilaukę puikių anūkų ir labai didžiavosi savo prigimtimi. Jauniausioji anūkė nuolat kraipydavosi prie upelio, kur vandenyje galėjo grožėtis savo blizgančiomis plunksnomis, ilgu, lygiu snapu. Jos balsas dar nebuvo susiformavęs, bet svajonėse ji jau girdėjo savo švelnią ir sklandžią giesmę. Apie tai vieną rytą jaunoji varnelė papasakojo savo seneliams. Senelė tik sumosavo sparnais ir nutūpė medžio viršūnėje. Senelis bandė paaiškinti jos galimybes, tik nieko nelaimėjęs, nuskrido pas garsiąją giesmininkę lakštingalą susitarti dėl anūkės mokslo. Ilgai pagalvojusi lakštingala sutiko, nors gerų rezultatų nežadėjo. Keletą mėnesių trukęs varnelės mokslas baigėsi įprastiniu kranksėjimu. Svajonei žlugus buvo liūdna ir skaudu, bet dabar ji gerai suprato, kad norai priklauso nuo sugebėjimų.
sukūrė
Komentarai
Atsakymai į “Galimybės”: 5
-
tas žmogaus netobulumas…
-
Jei nera sugebejimu,bet yra svajone,pokyciai pasiekiami ilgalaikiu atkakliu darbu.Svelnios giesmes nepasiekti,bet kranksejima patobulinti galima.
-
sakyčiau, graudžiai graži mus supančio pasaulio pamoka…būtų šaunu, jei kiekvienas sau prisitaikytų bent po vieną raidę…
-
Pasaka,bet kiek joje teisybes.Gaila nevisi ta supranta.
-
Gražiai parašyta.
Parašykite komentarą