ELENOS SVEIKINIMAI

Komentarai

Atsakymai į “ELENOS SVEIKINIMAI”: 28

1. 

   Maryte1

   20 gruodžio, 2009

   Aš deja nemoku rtašyti eilių ,nors EGLUTĖS EILES IRGI SKAITAU ,IRGI TURIU VISAS JOO IŠLEISTAS KNYGAS IR NET NEIŠLEISTAS jOS MAN LABAI PATINKA ,NES PARAŠYTOS NER PLUNLKSNA ,O ŠIRDIMI ,
   Šiandien aš norėčiau parašygti apie draugus ir draugystę.
   Draugystė–tai baltas drugelis
   Draugystė -tai žiedas puikus
   Draugystė-gyvenimokelias,
   Kuris supažindino mus.
   Sakyk,kur rastri tokią upę
   Kad džiaugsmo atsigert?
   Sakyk,kur rastui tokią galią
   Kad draugą išlaikyt visiems
   Visiems laikams
   Geri draugai-didžiausias turtas
   O JŲ DRAUGYSTĖ AMŽINAI GYVA
   Pasaulymonės daugką pamiršta
   Bet draugas draugo niekada.
   Mokėki vertinti draugystę.
   Atmink, kad žiedasjos trapus
   Net jeigu draugas ir suklysta
   Suprask vistiek jis tauų brangus
   Jei ir įskaudinone kartą
   Nors neapgynė tavo vardo
   Atleisk ir ranką jam paduolk
   Prie vieno stalojį pakviesk
   parodyk meilę ,nuoširdumą
   Ir rūpestį jo reikalais
   Te spinduliuos širdis gerumą
   IR NUOSKAUDŲ NEĮSILEIS.

   EILĖS K.MAZILIAUSKIENĖS.

   o DABAR NORIU PAPRAŠYTI VISŲ ,JEIGU KĄ ĮSKAUDINAU ŠIAIS METAIS ,ATLEISTI MAN Taip pat linkiu visiems linksmų ir šviesių švenčių ir laimės asmeniniame gyvenime bei geros sveikatos.

   Atsakyti
2. 

   Jonas Tiškus

   20 gruodžio, 2009

   EGLĖ BRAZDŽIŪNĖ – “PELYNŲ PIEVA” (Meilė):
   ***
   Einu į pasimatymą.
   Negailestingas laike,
   Kodėl jaunystėj atėmei
   Tai, ko šiandien taip reikia –
   Jaunatvišką veržlumą,
   Išdykėlišką viltį
   Ir naivų sugebėjimą
   Vien už akis pamilti…
   ***
   Atpūsk man, vėjau, svaigų šilo kvapą,
   Žibutės mėlį, žirginį beržų ,
   Atnešk man, vėjau, žalią gluosnio šaką,
   Atnešk švelnių pušyno pumpurų.

   Pavasarį atpūsk į širdį, vėjau,
   Įžiebki kibirkštį senam lauže.
   Žalumą pievų aš pamiršti spėjau,
   Padvelk žolės pernykštės žalumu.

   Paglostyk švelniai, pabučiuok į skruostą.
   Atneški ilgesį žalių laukų.
   Atnešk man, vėjau, svaigų šilo kvapą.
   Tavęs aš laukiu ir tavim tikiu.
   ***
   Gamta rudenį švenčia
   Pasipuošusi aukso plaukais,
   Bobų vasarą eina
   Užpustytais lapų takais…

   Rudeniniam mano gyvenime
   Per vėlu. Viskas per vėlu.
   Bobų vasara eina,
   Užpustytu parko taku.
   ***
   Įkinkius arkliuką į seną noragą
   Verčiu aš gyvenimo kreivąją vagą.
   Pykstu ant pašėlusio savo arkliuko,
   Kad vagą taip smarkiai į šoną pasuko.

   Nemoku kinkyti, nemoku žaboti,
   Nemoku žemelės gerai išvagoti.
   Nemoku aš grūdo į dirvą pasėti,
   O jei ir pasėju – nenori derėti.

   Dairausi aplinkui. Laukuos vienas grumstas,
   Vanduo šaltinėlio ašarom drumstas.
   Tai verkia žemelė po mano kojom,
   Kad aš ją, vargšę, kreivai vagoju.
   ***
   Išeičiau viską palikus
   Iš savo liūdnų namų.
   Į pasaulio kraštą važiuočiau,
   Tik neturiu pinigų.
   Septynias girias pereičiau,
   Tik sveikata nebe ta.
   Septynias upes perplaučiau,
   Tik plaukt neišmokau, deja…
   ***
   Meluočiau, jei sakyčiau, kad laiminga –
   Aš daug ką šiandien pameluot galiu.
   Tiktai meluot dar vis drąsos pristinga,
   O pasiguosti nėr kam. Neturiu.

   Seniai išpustė vėjas mano gryčią
   Ir šiluma vaidenas naktimis.
   Kur aš beeičiau, ką bepadaryčiau,
   Visus sutinka ta pati lemtis.

   Ar aš smagiai lig ašarų kvatočiau,
   Aš verktų įsisirgusi širdis,
   Ar pasilikusi viena klajočiau
   Po lauką išbarstytą vinimis…

   Meluočiau, jei sakyčiau, kad neskauda
   Ir, kad šiandieną visko ligi soties.
   Man reik išeit užgniaužus tylią raudą
   Pasaulin paieškot geresnės kloties.
   ***
   Šiluma iš kažkur ateina –
   Jaučiu jos banguojantį šokį.
   Manęs sušildyti eina,
   O aš jos bijau lyg pirmokė.

   Įprastu tapęs man šaltis
   Gūžiasi savo kamputy
   Ir taip norisi keltis,
   Bandyt savimi pabūti.

   Bet baimė. Baimė stipresnė
   Kužda man giesmę seną:

   „Neleiski širdžiai sušilti.
   Tegul joj šaltis gyvena.
   Sušilusi greitai suglebs ji,
   Apsaugoti nebesuspėsi“.

   Gal ir tiesa. Lai gyvena
   Savo šaltam pavėsy.
   ***
   Vagone lengvutis šurmulys,
   Tyliai tyliai slenkame į naktį,
   O pavargęs senas traukinys
   Skubina visas šviesas uždegti.

   Ratai dunksi. Pamažėle migdo
   Ir diena čia nebereikalinga.
   Niekas šios akimirkos netrikdo
   Ir jaučiuos pakankamai laiminga.

   Tad į priekį, mano traukiny!
   Pravažiuok nestojęs mano stotį.
   Leisk nors truputėlį ilgėliau
   Apie nieką nieką negalvoti.
   ***
   ***
   Prarandu save,
   po trupinį, po lašą

   Prarandu save
   Po trupinį, po lašą.
   Aš kasdieną prarandu save.
   Metai bėga
   Ir skausmingai neša
   Ateitin iš praeities mane.

   Manyje jau daug žmonių gyvena.
   Daug likimų paliečiau ranka –
   Didelių, mažų, jaunų ir senių
   Ėjusių ir einančių greta.

   Pykčio ir gerumo man palikę,
   Džiaugsmo ašarų ir nevilties.
   O gal atrandu aš šitą sykį
   Vėl naujai save iš praeities?

   Gal ir aš – ne aš,
   O ta daugybė
   Sutiktų ir priešų, ir draugų
   Man savęs po trupinį palikę
   Pakeitė mane žmogum kitu.

   Prarandu save?
   O man nė kiek negaila.
   Surinkau po trupinį visų.
   Iš protingo paėmiau,
   Iš kvailio,
   Iš gerumo ir iš bučinių.

   Iš draugystės, iš ligos,
   Iš laimės,
   Iš kančios ir nuoskaudų gilių,
   Iš laukimo, netekties, iš baimės,
   Iš gerų ir iš piktų žmonių.

   Visko, visko surinkau po lašą,
   Į save sugėriau pamažu.
   Gal todėl šiandien nė kiek negaila,
   Kad save su metais prarandu.

   Skausmą
   užsklęsiu savy

   Skausmą užsklęsiu savy
   Ir viską juo išmatuosiu.
   Moteris aš stipri.
   Tik jei kartais nakčia dejuosiu –
   Netikėki manim. Tai ne aš,
   Tai mano naktinė fėja
   Išgirdus skausmą širdy
   Mane per sapną įspėja.
   Ir jei kartais akys apniukę –
   Netikėki, tai vėlgi ne aš,
   Tai mano vaikystės nykštukai
   Atėjo apsaugot manęs.
   Ištirpdysiu skausmą savy,
   Kad liautųsi kartą skaudėti.

   Moteris aš stipri.

   Tik nereikia tuo patikėti.

   Tarp rietenų, vaidų

   Tarp rietenų vaidų,
   Tarp netiesos ir smurto,
   Tarp šmeižto, apgavystės,apkalbų
   Taip norisi šiek tiek švariau gyventi,
   Išlikti nors truputį švaresniu.
   Tik tiek nedaug.
   Tik mažą trupinėlį
   Gerumo leisk paliest švaria ranka.
   Kai atsibos, apleisk likime vėlei
   Kaip ligi šiol.Net nežinau už ką
   Baudei mane kančia,
   Klupdei. Iš naujo kėlei.
   Po rūpesčio dienos atslinkdavai nakčia.
   Ir visą laiką kandžiojai ir gėlei
   Likime mano, pasakyk – už ką?
   Gal aš buvau žiauri?
   O gal buvai beširdė,
   Nepamenu skriaudų, kurias pati dariau?
   O gal perdaug buvau atlapaširdė,
   Tavi tikėjau ir tavęs prašiau
   Apsaugoti mane
   Nuo purvo ir apgaulės,
   Nuo netiesos, nuo smurto ir vaidų,
   Nuo netikrų jausmų ir nuo melagės saulės,
   Nuo negerų pavydinčių akių.
   Nuo neapykantos,
   Nuo keršto, veidmainystės.
   Nuo ašarų karčių ir nuo savų klaidų.
   Nuo netekties, ligų, nuo išdavystės,
   Nuo svetimų ir nuo savų bėdų.
   Tarp rietenų vaidų,
   Tarp netiesos ir smurto,
   Tarp šmeižto, apgavystės, apkalbų
   Taip norisi šiek tiek švariau gyventi,
   Išlikti nors truputį švaresniu.
   ***
   Lyg ir negyvenau.
   Tarsi šešėliu prašliaužiau.
   Gyvenimo tėkmėj
   Tik šapeliu buvau.
   Visur suspėjau,
   O į traukinį vienintelį
   Pavėlavau.
   Labai pavėlavau.

   Jau metai skrieja
   Viesulu pro šalį,
   Balsuoju atsistojus
   Kelio vidury,
   O vietos užimtos,
   Jokio tarpelio
   Ir įsisprausti
   Niekur negali.

   Šešėliu gyvenau.
   Tokia keista tarnyba.
   O taip norėjosi
   Sparnus išskleist
   Ir virš pilkos
   Lyg grumstas kasdienybės
   Pakilt aukštyn
   Ir nebenusileist.

   Lyg ir negyvenau.
   Tarsi šešėliu prašliaužiau.
   Gyvenimo tėkmėj
   Tik šapeliu buvau.
   Visur suspėjau,
   O į traukinį vienintelį
   Pavėlavau.
   Labai pavėlavau.

   Atsakyti
3. 

   Elena

   20 gruodžio, 2009

   Dieve, aš nebegaliu skaityti tokių eilių neverkdama
   Be galo myliu P.Širvio eiles.Man p.Eglės eilės primena Širvio eiles. Galima būtų komentuoti kiekvieną eilutę, bet ….”grįžtu į tuščius ir nelaukiančius šaltus namus” taip rašė P.Širvys. Eglutės eilės panašios. Tik labai tauri, iškentėjusi žmogaus širdis gali rašyti taip nuostabiai. Sėkmės Jums, Eglutė

   Atsakyti
4. 

   Ada

   20 gruodžio, 2009

   Seniai skaitau Eglės Brazdžiūnienės eiles. Eilėraščiai patys kalba už save… Ačiū Jonui Tiškui. Jūsų dėka turiu didesnę galimybę plačiau susipažinti su Poetės kūryba.

   Atsakyti
5. 

   Jonas Tiškus

   20 gruodžio, 2009

   EGLĖ BRAZDŽIŪNĖ – “PELYNŲ PIEVA” (Meilė):

   Dar ne viskas, ne viskas dar prarasta,
   Dar gyvenimas žydintis laukia.
   Dar daug bus dienų saulėtų
   Ir žiedų bus pilna palaukė.

   Ir vėjas kedens man plaukus,
   Toks šiltas ir geras vėjas,
   Ir džiaugsiuos ryto sulaukus,
   Ii džiaugsiuos, kai vakarėja.

   Mano laimė manęs dar laukia
   Užtrukus kažkur pakely,
   O aš tikrai sutiksiu
   Ir ištirpsiu josios glėby.
   ***
   Aš lyg vėjo blaškomas lapas
   Glaudžiuos visuos pašaliuos
   Ir tikiuosi, kad kartą šlavėjas
   Suras mane ir sušluos

   Su tokiais, kaip ir aš, benamiais.
   Suvers į krūvą, padegs.
   Ir baigsis beprasmės dienos,
   Ir beprasmio skausmo užteks.
   ***
   Jau visko prisirinko su kaupu,
   Jau derlių daug surinko mano metai.
   Tiktai širdis prie skausmo ir kančių,
   Prie išdavystės taip ir neįprato.
   O gaila. Būtų ašarų mažiau
   Ir juodo netikėjimo nebūtų,
   Ir būčiau kaip prieš dvidešimt buvau,
   Visais keliais pasiųsčiau džiaugsmo liūtį.
   ***
   Kaip išgyventi naktį,
   Kai spengianti tyla?
   Žiūriu į žvakės dagtį
   Per visą kiaurą naktį
   Kaip visada viena.

   Kaip gi aušros sulaukti?
   Tokia naktis lėta.
   Taip norisi pašaukti
   Ir vieną kart sulaukti
   Aušros, kai tu šalia.
   ***
   Kažkas gyvenime pasikeitė,
   Tik aš nesuprantu.
   Kažką gal metai metams įteikė
   Su bučiniais kartu.
   Kažką lyg metai metams perdavė,
   Nors aš ir ta pati.
   Kažkas gyvenime pasikeitė,
   Ar pasikeis many?
   ***
   Prie visko pripratau,
   Prie geliančios ramybės,
   Prie spengiančios tylos,
   Naktų tamsių.
   Prie visko pripratau,
   Nes viskas išskaudėjo.
   Prie pripratimo tik
   Priprasti negaliu.
   ***
   Neskubėkit manęs teisti, žmonės.
   Būkite šiek tiek atlaidesni.
   Ši gyvenimiškoji kelionė
   Mano daliai teko gan karti.

   Aš neišpažįstu aukso vidurio
   Ir nesirenku pilkų spalvų.
   Gal todėl šiandieną mano priešų
   Daug daugiau negu tikrų draugų.

   Neskubėkit manęs teisti, žmonės.
   Aš tiktai tokia, kokia esu
   Ir savos gyvenimo kelionės
   Nepakeisiu niekuo geresniu.
   ***
   Grįžtu namo. Į savo šaltą gūžtą
   Tarp sienų keturių,
   Kur visos viltys šukėmis sudūžta,
   Kur nieko neturiu.

   Grįžtu tvarkingai aš. Kiekvieną vakarą.
   Tokia jau ta dalia.
   Nėra nei židinio, a nei ugniakuro
   Ir šilumos nėra.

   Padėki, Viešpatie, jei tik gali padėti,
   Sušildyk sielą, atgaivink.
   Nuo nesėkmių ir begalinio melo
   Apginki, Viešpatie. Apgink.
   ***
   Vidur didelio lauko
   Apsigobus skara
   Stovi eglė išvargus,
   Vieniša, apleista,
   Drąsko audros pašėlę,
   Vėjas laužo šakas.
   Kas užjaus našlaitėlę,
   Kas paguos ją, o kas?
   Miško sesės sugludę
   Tyliai ošia nakčia,
   Per laukus neša aidas –

   „Tu viena, tu viena.
   Iškerojai per daug,
   Per anksti pasenai,
   Net Kalėdoms tavęs
   Nebekviečia vaikai“

   Bet tikėk. Vieną kartą
   Per liūtį laukais
   Prašalaitis keleivis
   Pasislėpti ateis,
   Jį apgobus skara
   Suvirpėsi kaltai,
   Ir į žemę pažirs
   Tavo skausmo lašai.
   ***
   Paskutinius lapus
   Kalendorius skaičiuoja.
   Švenčių daug. Žmonės puošia namus,
   Bet apmirus širdis
   Jokio džiaugsmo nejaučia.
   Ji žino – jai šventės nebus.

   Į kiekvienus namus
   Atkeliauja Kalėdos
   Su linkėjimais, su pažadais.
   Kaip mes laukdavom Senio,
   Kaip viskuo tikėjom,
   Kai buvom mažais vaikais.

   Vaikystė praėjo
   Ir mano Kalėdos
   Su savo našta ant pečių.
   Jaučiu, kaip grėsmingai
   Šventės artėja,
   Bet man daug geriau be jų.
   ***
   Jau šalvena,
   Jau rytmečio gatvės
   Pasidengia baltai.
   Nuo mano pilkos vienatvės
   Šaltėja namai.

   Stingsta džiaugsmas
   Ir juokas sustingsta
   Į varveklius šaltus.
   Noris išeit ir negrįžti
   Į savo ledinius namus.

   Jau šalvena
   Ir rytą kiekvieną
   Vis sunkiau ir sunkiau.
   Gyventi šalčio nelaisvėj
   Aš labai labai pavargau.
   ***
   Mylėjau, gyvenau, svajojau,
   Tikėjausi ir laukiau vis.
   Kitiems save išdovanojau
   Plačiai atverdama duris.

   O žmonės? Jų visokių teko
   Sutikti per ilgus metus
   Vieniems gerumo neužteko,
   Paguost reikėdavo kitus.

   Vieni su šypsena atėję
   Dalino šypseną širdies.
   Kitiems atėjus šaltas vėjas
   Išlįsdavo iš už kertės.

   Vieniems norėdavos šypsotis,
   Kitiems aš atšiauri buvau.
   Žmonių sutikt visokių teko,
   Mylėjau, laukiau gyvenau.
   ***
   Nebežinau kas daros,
   Nebepažįstu savęs.
   Atrodo dainuoti noris,
   O viduj lyg verkia kažkas.

   Atrodo, šokčiau ir šokčiau.
   Aplinkui linksmi garsai,
   O viduje lyg kas bando
   Širdį išplėšti visai.

   Noris išbėgti į gatvę,
   Sušukti – žiūrėkit, tai aš!
   O viduje pašėlo,
   Rauda ir rauda kažkas.

   Atsakyti
6. 

   Jonas Tiškus

   20 gruodžio, 2009

   Miela Elenute, esate teisi visu 100 procentų – ne tokios Lietuvos norėjome, kokia ji yra dabar, savo tautos niekšų užvaldyta, išprievartauta, apvogta, paniekinta, pavertus savo tautiečius runkeliais, šunauja, kirmėlynu ir t.t.
   Ne tiems pranašams daugelis patikėjo, ne tiems suteikė teises valdyti mūsų valstybę…
   Verkiant reikia naujo visos tautos pakilimo, reikia naujo visuotino tautos Sąjūdžio. Tačiau reikia kartu ir išmokti pažinti tuos vilkus ėriukų kailyje, reikia išmokti politikos abėcėlės… O žmonės, nusivylę tais mūsų vedliais iš nevilties visai nusišalino nuo politikos, niekuo nesidomėdami, ir neidami į rinkimus, taip atiduodami valdžią toliau pratęsti tiems patiems vilkams ir niekšams…
   Bet čia dabar mes temą pradėjome apie poeziją, todėl nenukrypsiu toli į šalį, nes tai jau kita tema, kuriai reikia ypatingai daug vietos…
   Mane labai sujaudino Elenutės reakcija į Eglės Brazdžiūnės eiles – prisipažinsiu – jos eilės ir mane veikia iki pat širdies gelmių, dažnai iki ašarų pajaučiu jų gilumą ir prasmingumą…
   Nes Eglės eilės yra rašytos širdimi, išgyvenant giliai viską savyje… Ir mumyse jos atsiliepia aidu, lyg tai mes šauktume, išsakydami savo gėlą, skausmą ar džiaugsmą tokiais grakščiais posmais…

   Todėl, miela Elenute, tęsiu toliau Eglės Brazdžionės eilių pristatymą iš tos pačios knygos „Pelynų pieva” antros dalies „MEILĖ”, nes kaip tik jos mums taip reikia šiandien…
   Su ateinančiomis šventėmis, mielieji – tegu šios Kalėdos ir naujieji metai įžiebia mūsų širdyse TIKĖJIMĄ, MEILĘ ir VILTĮ…

   Atsakyti
7. 

   Gintautas

   20 gruodžio, 2009

   Net gėda pasidarė, kad miegojau tuo metu, kai čia tiek šiltų emocijų kunkuliavo…

   Brangieji, kaip žinote šis tinklapis yra atviras visiems kūrybingiems žmonėms. Ir viskas priklauso tik nuo Jūsų pačių.

   Yra trys būdai keistis eilėraščiai, poezija ar kitomis mintimis, todėl nemanau, kad reikia kažką dar sudėtingesnio daryti. Juk ir tuo, ką turime, kolkas ne visi išmokome naudotis. Skatinu visus kuo greičiau mokintis ! :)

   O štai tie būdai:

   1. Atidaroma forume ( http://forumas.draugauki.me/ )

   skiltis poezijai, joje rašote eilėraščius ir komentuojate. Beje, Adelė minėjo, kad tokia tema jau sukurta: http://forumas.draugauki.me/topic/sveiki-as-elenas-siulau-tema-apie-poezijadainas

   http://forumas.draugauki.me/topic/kuryba/page/2

   2. Mano pagalbininkas Paulius gali sukurti Jūsų atskirą dienoraštį pagrindiniame tinklapyje: https://www.draugauki.me . Jūs tapsite autoriais ir galėsite rašyti eiles.

   Taip pat sukursime kategoriją „Poezija”, kad būtų galima greitai rasti, šios tematikoje paskelbtus rašinius.

   3. Jeigu sunku patiems susidoroti su kompiuteriu ir patiems spausdinti rašinius, siųskite el. paštu: rasyk@draugauki.me

   Visgi Gintautas jus skatina nebijoti ir viską išmokti patiems! Juo labiau, kad Paulius viską pasistengs visiems paaiškinti. Rašykite klausimus tuo pačiu adresu: rasyk@draugauki.me

   Atsakyti
8. 

   Elena

   20 gruodžio, 2009

   Nežinau apie kokias kaukes kalbama. Mes kalbam apie meną.laimę,meilę. Ne apie melą. Jo visur yra,buvo ir bus. Juk ne visi meluoja. Mes paprasti žmonės, ne seimo nariai, neturim pilių, nes iš algos ar pensijos jų nenupirksi.Man pilies ir nereikia, aš bijau, noriu miegoti ramiai, su ramia ir švaria sąžine, to mokau ir vaikus bei anūkus. Šis pasaulis yra supuvęs, o naujo mums nesulaukti Kaukes dėvėjau kai buvau jauna, per karnavalą. Ne kartą nukentėjau už savo nuomonę ir jos pasakyti nebijau. Esu skorpionė, bet iš tų gerųjų skorpionų, nesikandžioju ir nekeršiju. Sėkmės visiems. Būkite geri ir ramybė Jums. Nepykit ant žmonių, gal jie Jus įžeidė nenorėdami, o jei tyčia – atleiskit, nes jie nežino ką daro.

   Atsakyti
9. 

   Maryte1

   20 gruodžio, 2009

   Mano komentarą nutraukė ,bet aš vistiek pasakysiu ,ką norėjau pasakyti.Brangieji ,nusimeskime kaukes laikykimės duoto žodžio ,pasakykime savo artimui tiesą į akis juk tą padaryti įpareigoja mūsų sažinė ir ateinančių švenčių ramyb ė ir rimtis Linksmų ir laimingų šventų KALĖDŲ.Telydi jus Dievo palaima ,taika ir ramybė .Visiems ,visiems linkiu laimės ir pasisekimo gyvenime.Tegul jūsų dienos būna šviesios.

   Atsakyti
10. 

    Maryte1

    20 gruodžio, 2009

    Kiek daug gražių žodžių pasakyta ir parašyta.Kaip būtų gerai ,kad jie būtų tikrai iš širdies ,kad jie nepasikeistų po savaitės ,po mėnesio ,geriausiu atveju po metų.Juk dar tiek daug yra naivių žmonių ,kurie jais patiki ,kurių tarpe ir aš.

    Atsakyti
11. 

    Elena

    20 gruodžio, 2009

    Miela Adele,Nežinau ar gerai, kad žmonės nemiega, bet išsimiegosim. Jei p.Gintautas kažką sugalvotų, būtų tikrai gerai. O gal įdėti savo obrazdėlius vietoj klaustukų „galvoj”, tada nors matytum su kuo bendrauji. Bet tai turbūt sudėtinga. Aš kai nemoku, tai man čia „tamsus miškas”. Iki

    Atsakyti
12. 

    Elena

    20 gruodžio, 2009

    Nesimiega, tad rašau …kažką

    Aš išmaldos prašau,
    Ne pinigų, ne duonos,
    Aš išmaldos prašau,
    Reikia man meilės kaip oro, kaip duonos
    Reikia man to mažo švyturėlio,
    Kad širdy būtų šviesiau,
    AŠ išmaldos prašau,
    Aš žmonių meilės prašau,-
    Trūksta man jos, kaip oro, kaip duonos

    PLAK, ŠIRDIE

    Nurimo bangos, nurimo vėtros,
    Nurimo jūra nerami,
    Tik nenurimo širdis mana,
    O kaip gerai, kad ji dar plaka.
    Plak,. širdie, kol dar gali,
    Daužykis, trankykis kiek nori,
    Siausk, širdie, kol dar gali
    Kol aš dar egzistuoju.
    Kaip gera man pabust ryte,
    Ir saulę, dangų pamatyti,
    Gera gultis vakare,-
    Ryte su saule susitikti.
    Nes nežinau kas bus rytoj,
    Ar saulę, debesis matysiu,
    Aš nežinau kas bus rytoj
    Ar dar žvaigždes išvysiu.
    Tad susirinkim krūvon,
    Pašokim, padainuokim,
    Lai dainos liejasi bangom,
    Lai skamba muzika smagiai.
    Suspėsim dar akis užmerkt,
    Suspėsis dar ir atsisveikint,
    Turėkime jėggų pašokt,
    Turėkime jėgų gyventi.

    Linkiu visiems (pagal išgales) šokti, dainuoti ir gžiaugtis gyvenimu.

    Atsakyti
13. 

    Ada

    20 gruodžio, 2009

    Miela Elenute, tų nemiegančių daug… žiū… aplink tik šnabžda, tik šnabžda… aš paskaičiau Jono komentarą ir nuskuodžiau į forumą… Ten prieš metus Liuda atvėrė duris į temą KŪRYBA. Nesubujojo ta tema. Dabar, kai įsijungė tokios pajėgos… sužaliuos ir suoš anksčiau nei prabus gamta.
    Gal Gintautas patars kur susiburti, kad visi vienoje vietoje būtume…

    Atsakyti
14. 

    Elena

    20 gruodžio, 2009

    Tokie pamastymai apie mūsų būvį
    Nurimo audra, nulaužusi medžius, krūmus, nuvertusi namus. Nurimo audra pridariusi tiek nelaimės, skausmo,nurimo ir žmogaus širdis pavargusi nuo skausmo, ašarų, pavargusi nuo neteisybės. Nurimo žmogus išsikankinęs, kitus iškankinęs. Nurimo Žmogus,nurijęs skausmo kartėlį. Būt gyvas – paklaustų savęs – kam to reikėjo, kam triukšmą kelė,kam rėkė, daužėsi ir šaukė Gyvenimas neilgas, kam rėkt, šaukt, kankintis, kam siubuoti kaip bangai audroj?, kam daužytis į krantą, vistiek išeisi iš šio pasaulio nutylus ir nurimus širdžiai, pavargusiai, iškankintai širdelei.nematęs meilės, laimės, šilumos. Akis užmerksi, nespėsi visų atsiprašyti, brangių žmonių išbučiuoti,sudie pasakyti, švelnų žodį ištarti. Kam rėkti, bartis, pykti? Kam to reikia?
    Gyvenkime gražiai, mylėkim vienas kitą, gerbkim visus, džiaukimės kad gyvename, būkim linksmi ir laimingi. Būkim kaip tos švelnios bangos nešamos į smėlėtą krantą be vėjo. Būkim kuo tik norim, bet būkim dori, geri, sąžiningi ir laimingi. Tai yra brangiausia ką sukurė kažkas. Būkim dori ir sąžiningi. Linkiu mums visiems t

    Užgeso žvaigždės danguje
    Ir žemėje tapo tamsa,
    Užgeso viltys širdyje –
    Aplink tamsa, naktis juoda.
    Nebės žvaigždžių ir tos žvaigždės,
    Kur dėl manęs turėtų degti, –
    Nebėr žvaigždžių, nebės vilties
    Ir meilės laužas negali degti.
    Kodėl tokia naktis tamsi?
    Įsižiebk, žvaigždele, nors viena
    Kodėl naktis tokia tamsi?
    Kodėl likimas skriaudžia mane?
    Negi aš neverta laimės valandėlės?
    Negi meilės dėl manęs nėra?
    Nejaugi aš tokia menka,
    Kad užgeso mano žvaigždė danguje?
    Spindi žvaigždės danguje,
    Tik aš nenoriu jų širdy įžiebti,
    Rusena viltys širdyje –
    Tik aš nenoriu jų uždegti.

    Atsakyti
15. 

    Elena

    20 gruodžio, 2009

    Labas paryčiais ar jau sakyti labas rytas.Mielas p. Jonai Tiškau. Dėkoju už tokias nuostabias eiles. Aš verkiau skaitydama jas, juk tai mums taip artima ir brangu.Tik labai mylintis ir giliai jaučiantis žmogus gali taip rašyti kaip rašo p.Eglė.Nuostabu, kiek daug puikių ir talentingų žmonių yra mūsų išvargintoj, nuskriaustoj ir niekinamoj Lietuvoj. Mes kalbame apie įkūrimą visokių skilčių, o kaip mums Lietuvą sutvarkyti, kad jos nevogtų, neplėšytų, nedalintų kaip savo daržą, sodą ar pinigus skolintų. Ką daryti, kad Lietuvos vardo neterštų visokie ateiviai ir praeiviai. Ką daryti? Kokius klubus ar paklubius kurti. Nejaugi mes taip ir nužengsim į Tą Pasaulį, nepamatę Lietuvos tikrai laisvos ir gražios? Kas dėl skilčių įkūrimo, būtų neblogai,jei ponas Gintautas sugalvos kaip padėti seniukams,
    Ponas JOnai, Jūs irgi nemiegate, naktinėjate. Kaip gerai, atsiras gal nors vienas su kuriuo galėsiu naktimis susirašinėti.Dieve,kaip gaila laiko miegui eikvoti.Ačiū Jums ir linkiu sėkmės, pagarbiai, Elena

    Atsakyti
16. 

    Jonas Tiškus

    20 gruodžio, 2009

    EGLĖ BRAZDŽIŪNĖ – „PELYNŲ PIEVA” (Tikėjimas):
    ***
    Aš noriu tiek nedaug –
    Tiktai išlikt tokia, kokia esu –
    Su savo parašu
    Ant debesų,
    Su savo veidu
    Ežero paviršiuj.
    Aš noriu tiek nedaug –
    Išlikt tokia, kokia esu…
    ***
    Išalkau šilumos, globos, paguodos,
    Išalkau tavo rankų.
    Išalkau kasdieninių šiltų žodžių,
    Kurių taip neužtenka.
    Išalkau šypsenos ir tyro žvilgsnio
    Išalkau lyg beprotė
    Nejaugi tu nesupratai, mielasis,
    Kokia esu besotė…
    ***
    Duok man savo ranką ir eime
    Į tą platų pasakų pasaulį.
    Eikim stebuklingąja žeme
    Prisirinkę spindulių į saują.
    Pūko debesų takais eime.
    Mėnuo lyg žibintas kelią rodys.
    Eikim. Eikime greičiau iš čia
    Kur viskas lyg pasakoj atrodys.
    ***
    Jaučiu Tavo ištiestą ranką,
    Kviečiančią šokiui,
    Bet Tavo šokis linksmas,
    O aš taip šokti nemoku.
    Tavo akių žiburėliai
    Uždegti bando,
    O mano žvilgsnis šaltas
    Jų išsigando.
    ***
    Neskubėki šįvakar išeiti.
    Pabūk dar šiek tiek.
    Mano ledinėj pilaitėj
    Su manimi kartu pasėdėk.
    Eglės spygliai jau byra,
    Argi tu nematai?
    Rodos, šventės praėjo, –
    Na, pasakyk, ar tikrai?
    Ar tikrai viskas jau buvo?
    Man suprasti padėk.
    Tik neskubėk išeiti,
    Pasėdėk su manim dar šiek tiek.
    ***
    Palik laukimą,
    Palik viltį,
    Palik gebėjimą prabilti,
    Kada tyla nekenčiama.
    Kada naktis, kada diena
    Paliki ilgesį širdies.
    Tegul šalia manęs budės
    Tavų akių šilta šviesa,
    Tavųjų rankų šiluma.
    Palik laukimą,
    Palik viltį,
    Palik gebėjimą pamilti.
    ***
    Patikėk, ji ateis ir į tavo namus,
    Atsinešus žarijų ugnelę įpūs,
    Ir jauki šiluma tavyje išsiskleis.
    Ji, tikėk, vienąkart netikėtai įeis.

    Ji tikrai dar ne kartą sugrįžt pabandys.
    Tik palik jai plačiai atlapotas duris.
    Jei ateis ji pavargus, silpna, alkana,
    Įsiveski vidun ir sušildyki ją.

    Nebijok, neišduos. Bet ir tu neišduok.
    Nepaverski daiktais. Pinigais neskaičiuok.
    Išmatuok širdimi. Širdimi ją išjausk.
    O paskui tylutėliai jos vardo paklausk.

    Jei tyra ir tikra, jei gili ir stipri,
    Išsiliejus tavy, ji pasiliks tavimi.
    Tu juk lauki tokios. Juk tokios tau tik reik.
    Nevėluok į namus. Pasitikti pareik…
    ***
    Pavargusią…palūžusią…
    Gyvenimo keliuos…
    Priglausk…kaip mažą vaiką…
    Paglostyk ir paguosk…

    Pasek man gražią pasaką…
    Kad princas tuoj atjos…
    O aš klausysiu naiviai…
    Kaip kažkada mamos…

    Padėk užmiršt gyvenimą…
    Ir širdgėlą kasdienę…
    Sakyki…kad gyvename…
    Mes pasakoj šiandieną…

    O gal ir patikėsiu:…
    Karaliaus rūmai…menė…
    Ir aš joje Laiminga…
    Gyvenimo pelenė…

    O tu šalia jaunutis…
    Gražus ir neapviltas…
    Kas šiandien iš gyvenimo…
    Nuties į rūmus tiltus…?…

    Suteik man Viltį pamestą…
    Tikėjimą paguoda…
    Gal dar ne viskas prarasta…?…
    Gal ne visi išduoda…?…

    Atsakyti
17. 

    Jonas Tiškus

    20 gruodžio, 2009

    NUO SAVĘS:
    Pirmai pradžiai norėčiau svetainės lankytojus supažindinti su poetės iš vidurio Lietuvos (nuo Jonavos ir Kėdainių krašto)Eglės Brazdžiūnės eilėmis, bandant atverti vartelius į nuostabų jos poezijos pasaulį. Ji yra parašiusi apie 1100 eilėraščių, išleidusi 6 poezijos knygas.
    Pateikiu keletą eilėraščių iš jos pirmosios knygos „Pelynų pieva” pirmosios dalies – TIKĖJIMAS

    Atsakyti
18. 

    Jonas Tiškus

    20 gruodžio, 2009

    VISIEMS:
    Taip pat negaliu nepritarti iš visos širdies Elenutės pasiūlymui suburti poezijos būrelį, kuriame būtų galima dalintis poezijos posmais, gal net įkurti šioje svetainėje atskirą skiltį, kurioje būtų galima dalintis mintimis, pastebėjimais, pasiūlymais ir t.t. Manau, jog gerbiamas Gintautas taip pat mielai pritars šioms mintims ir padės jas realizuoti šiame puikiame tinklapyje.
    Aš iš savo pusės esu pasiruošęs pristatyti gabių kūrėjų poezijos eiles, kurios tikrai galėtų sudominti ir džiuginti šios puikios svetainės lankytojus.

    Atsakyti
19. 

    Jonas Tiškus

    20 gruodžio, 2009

    ELENUTEI:
    Miela Elenute, negaliu nepritarti iš visos širdies Jolitos ir Felicijos nuomonėms – kūryba bet kokioje formoje yra žmogaus širdies ir sielos atgaiva, suteikianti gyvenimo džiaugsmą. Reikia dėkoti kūrėjui, įžiebusiam mumyse tą šventą kibirkštį, puoselėti ją, kad uždegus deglą galėtumėm nešti jį savo rankose ir šviesti vieni kitiems, darant gyvenimą gražesniu mums visiems… Tavo širdyje, Elenute, yra ta kibirkštis, tad drąsiai dek savo deglą ir šviesk…

    Atsakyti
20. 

    Felicija

    19 gruodžio, 2009

    Mieloji Elena, džiaugiuosi, kad Jus išsakote savo mintys eiliuotai – jos iš tiesų pakylėja ir skatina kartu su Jumis „paskraidyti padebesiais” ir gal net parašyti. Kodėl gi ne? Tereikia tik išdrįsti…

    Atsakyti
21. 

    Elena

    19 gruodžio, 2009

    Jolita, ačiū už pastebėjimą, bet man atrodo, kad galva jau dirba ne taip.nekomentuosiueilių, bet kiti draugauki,miečiai irgi rašo. Tikrai neblogi. Gal suburkim poezijos būrelį, atskirą skiltį, kur galėtume rašyti ne tik eiles, bet ir savo nuoskaudas, pasiūlymus, pastebėjimus, norus bei prašymus. Gal kam ko reikia,pasikeisti, padovanoti, paprašyti ar dar kažką. Jūs visi protingi ir kūrybiški, gal ką daugiau ir geriau bei įdomiau galite sugalvoti. Pasiūlykite, iki

    Atsakyti
22. 

    jolita

    19 gruodžio, 2009

    Elena,man visai nepatinka,kad savo tekste pavartojote žodį ‘kvaila”. tas žodis Jums visai netinka. mano galva tas sakinys turėtų skambėti taip „dar kartą įrodau,kad esu KŪRYBIŠKA”. sėkmės Jums. lauksiu naujų eilių.

    Atsakyti
23. 

    Elena

    16 gruodžio, 2009

    Mielosios ir mielieji. Nuoširdžiausi linkėjimai Šv.Kalėdų ir Naujųjų Metų proga. Tegu pasilieka Jūsų lūpose šypsena visada, kad ir kaip būtų liūdna, kad ir kaip spaustų širdį.
    Ačiū už komentarus. Nevadinkite manęs poete. Aš ja nesu, tik rašau tai, kas kaupiasi manojoj širdy.

    Sklando padangėje mėlyni paukščiai,
    Sklando ir mano mintys neramios,
    Tu ateik į mano skausmą,
    Tu ateik į mano liūdesį,
    Tu ateik į mano džiaugsmą,
    Ir būsime laimingi tada.
    Tu ateik kai saulė šviečia,
    Tu ateik kai lietūs lija,
    Tu atskrisk sparnuotu debesiu,
    Tik neužgožk saulės spindulių.
    Gali ateiti ir be gėlių,
    Gali ateiti kai tau sunku-
    Gali ateiti kai duonos neturi,
    Tik atnešk TAURIĄ ŠIRDĮ,-
    Ateik, aš lauksiu tavęs.
    Norėčiau

    Norėčiau paragauti bučinio,
    Kurio seniai neragavau,-
    Norėčiau dar pašokti tango,
    Aš daug ko dar norėčiau.
    Padebesiais paskraidyti su kažkuo,
    Naktinį Vilnių aplankyti,
    Šampano butelį dar išgerti
    Ir meilės žodį išklausyti.
    Norėčiau, kad kas ranką pabučiuotų,
    Priglaustų prie širdies, meilę dovanotų,
    Bet kas gi šito nenorėtų?
    Turbūt visi visi labai norėtų.
    Dieve, kiek visko dar norėčiau,
    Bet laiko lieka vis mažiau,
    Ruduo pakiemiais trankosi smarkiau,
    Kasmet skaičiuodamas metus.
    Palauk, nuožmusis ruduo,
    Dar pamiegok voratinkliais užklotas,
    Bučiuok dar veidą man rankos,
    Dar siauskit vėtros nežabotos.

    MANO LIKIMAS

    Mama mano tėvo nemylėji,
    Ji iš pykčio už jo ištekėjo,
    Ji kitą vaikiną mylėjo
    Ir už jo tekėti norėjo.
    Bet tu laikų tėvų valia,
    Buvo įstatymas – kokia klaida,
    Laimės nerado žmonės keli,
    Liko vaikai tarp savęs svetimi.
    Norėčiau grąžinti aš tuos laikus,
    Kad mamos gimdytų iš meilės vaikus,
    Būtų džiaugsmas, laimė, santarvė,-
    Kad visiems šviestų Veneros žvaigždė.

    Dar kartą įrodau, kad esu kvaila. Galiu valandas prasėdėti prie kompo ir rašyti. Mano el.paštas parašykite man eskireliene@gmail.com lauksiu Tie eil4ra6tukai para6yti draugauki,me labai gra=8s. Tikrai – oam4ginkime visi raa6yti, atidaryti poezijos kampel5 – bus linksmiau ir 5domiau. +i8r4kite, gal kam nors atsidarys antras kv4pavimas, u=kr4sim eili7 ra6ymu. Pagarbiai, Elena

    Atsakyti
24. 

    jolita

    15 gruodžio, 2009

    labaai gražios eilės. šiltos,geros…..

    Atsakyti
25. 

    Gintautas

    15 gruodžio, 2009

    Paprastos ir artimos eilės.

    Atsakyti
26. 

    Patricija

    15 gruodžio, 2009

    Prašote ne turtų, o kas būtina žmogaus egzistavime. Sėkmės kūryboje, linksmų švenčių!

    Atsakyti
27. 

    onute

    15 gruodžio, 2009

    Labai grazios eiles.Tenka pagalvoti ar visada buvai geras.As tai visada prasau kad Dievas neapleistu musu seimu. Kad anukai butu sveiki, kad mano tevelis nesirgtu.Dar turime duonos kasdienines , dar akys mato sviesa .Turtu neturime bet turime tarpusavio sutarima ,meile vienas kitam.

    Atsakyti
28. 

    Genute

    15 gruodžio, 2009

    Laba diena.p.Elena,nuostabios eilės.Išsakančios,gal būt,daugelio mūsų amžiaus žmonių jausmus,apmąstymus apie prabėgusį gyvenimą.Linkiu Jums ir toliau puoselėti savo kurybiškumą ,linkiu sveikatos.Sveikinu su artėjončiomis didžiosiomis šventėmis.

    Atsakyti

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.