Žmonija ne vieną amžių dėjo pastangas gyventi sočiau, patogiau, turtingiau. Šis, atrodytų, visiškai natūralus ir nekaltas noras mūsų laikais pasiekė savo apogėjų – besaikio vartotojiškumo pasekmės vieniems tapo jau seniai nebepastebima kasdienio gyvenimo dalimi, kitiems gi vis labiau bado akis ir verčia ieškoti priemonių gydyti šią piktžaizdę. Kalbėti apie tai – pirmas žingsnis į išgijimą. Ne paslaptis tai, kad menas yra labai patogus ir priimtinas būdas rūpimas problemas pateikti visuomenei taip, kad būtų išvengta nuobodžios didaktikos. Įgijęs netikėtą formą ir kryptį, jis neretai tampa daug paveikesnis nei įgrisusios paskaitų „kaip nereikia daryti“ litanijos.
Norėčiau Jums trumpai pristatyti Lietuvoje dar nelabai žinomą, bet pasaulyje sparčiai populiarėjančią meno rūšį – vadinamąjį ekomeną. Paprastai jis apibrėžiamas arba kaip viena iš aplinkos meno šakų, arba kaip aplinkos meno forma (neretai laikytinas ir sinonomu). Tai ir tradicinė gamtos fotografija, tapyba, skulptūra, ir originali nebetinkamų naudoti daiktų transformacija, tačiau tik tuo neapsiribojama – kadangi jis turi labai daug įvairių pavidalų, išraiškos būdų ir galimybių, jį sudėtinga įsprausti į griežtus rėmus.
Ekomeno tikslas – skatinti socialinės ir natūralios aplinkos, kurioje mes gyvename, dialogą, ilgalaikį abiejų klestėjimą – jis tiek savo forma, tiek turiniu apima ekologinę etiką, gali padėti sukelti pagarbą gamtai, nurodyti pamatines vertybes, išplėsti supratimą. Tai socialiai angažuotas, paremtas atkūrimo ar tiesiog žmogaus įsikišimo į aplinką principu menas, kuriam keliamas vienas iš šių reikalavimų:
- Kreipti dėmesį į mūsų aplinkos tarpusavio ryšius – į fizinius, biologinius, kultūrinius, politinius ir istorinius ekologinių sistemų aspektus;
- Kurti darbus iš natūralių medžiagų (gali būti pasitelkiama ir vėjo, vandens, saulės energija);
- Atkurti, atgaivinti pažeistą aplinką;
- Informuoti visuomenę apie aplinkos problemas, su kuriomis susiduriame;
- Kūrybingai pateikiant naujas sanbūvio, tvarumo ir gijimo galimybes iš naujo pažvelgti į ekologinius ryšius.
Nebūtina baigti prestižinę meno mokyklą, nebūtina turėti labai daug specifinių žinių, ypatingų medžiagų ar sąlygų – iš tiesų net kojos neiškėlus iš namų galima sukurti ką nors, kas ir pačiam paglostys širdį, ir kitą privers išsižioti iš nuostabos. Svarbiausia – noras ir fantazija.
Gal keli toliau pateikti pavyzdžiai ir Jums sukels kokių idėjų, paskatins užsiimti kūrybine veikla ar tiesiog kitomis akimis pažvelgti į tai, kas Jus supa.
Porceliano šukės neretai pasitarnauja kaip labai įdomi medžiaga papuošalų gamybai (italų dizainerė Mariella di Gregorio savo juvelyrikai naudoja porceliano fragmentus ir sidabrą), tačiau tai tikrai nėra vienintelis galimas jų panaudojimo būdas. Pavyzdžiui, kinų dizaineris Li Xiaofeng „susiuva“ tradicinio kinų porceliano ir keramikos šukes ir tvirtina jas ant odinio karkaso (taip, gerbiamieji, šiuos rūbus galima nešioti).
Grafičiais išpaišytos sienos jau nieko nebestebina? O ką pasakysite apie šiuos? Jei norėsite išbandyti, reikės: 1 skardinės alaus, 1/2 šaukštelio cukraus, kelių gumulėlių samanų, indo su dangčiu, smulkintuvo ir teptuko. Samanas susmulkinkite, supilkite alų, cukrų ir smulkintuvu darbuokitės tol, kol gausite glotnios grietinėlės konsistenciją. Tada su indu ir teptuku keliaukite ten, kur ketinate piešti. Puikiai tiks sena, drėgna, pavėsyje dūlanti siena, tačiau galite išmėginti ir kitokius paviršius. Po kelių savaičių turėtumėte maloniai nustebti.
Nepatinka samanos? Grafičiams naudoti galima net senus kailius. Šiuos darbus sukūrė dvi savo anonimiškumą saugančios ponios, vadinančios save „Neozoon“. Gilią potekstę turinčios iš senų kailinių iškirptos įvairių gyvūnų formos ir kontūrai atsiduria Berlyno, Paryžiaus, Madrido ir kitų miestų gatvių strategiškai patogiose vietose. Pripažinkim: neįprasta, bet labai gražu.
Šiose pasaulį apskriejusiose nuotraukose – brazilų meninikės Nele Azevedo darbai, kuriais siekiama atkreipti dėmesį į klimato atšilimą. Stebint gausiam susirinkusiųjų būriui šimtai iš ledo išdrožtų žmogeliukų tirpsta saulėje miestų aiktėse.
Britų menininkas Nick Gentry savo paveikslams naudoja pasenusias laikmenas – lanksčiuosius diskelius, VHS juostas, kasetes. „Kiekvienas paveiksluose panaudotas diskelis turi savo nuosavą istoriją. Jie reprezentuoja didėjantį šiuolaikinio gyvenimo tempą ir cikliškumą, kai objektai yra sukuriami, panaudojami ir išmetami greičiau nei bet kada anksčiau. Šiai nuostatai metu iššūkį – šiems asmeniniams artefaktams tapus nereikalingais, jiems suteikiu naują gyvenimą, naują tikslą – panaudoju juos kaip terpę menui“, pasakoja jis. Šis menininkas savo darbus yra eksponavęs JAV ir Europoje.
Sėkmės kūryboje!
Parašykite komentarą