Užklystantiems į draugauki.me brandaus amžiaus žmonėms šiandien siūlau ne rašinį ar kokį nors gintautišką „esė” (nesu aš rašytojas ir niekad nebuvau ir nežadu tapti, tiesiog norėjau bendrauti su bendraamžiais senjorais ir sukurti jiems vietą internete), o tiesiog trumpą pastebėjimą.
Esu mėgėjas pasivaikščioti ir tai nuolat darau savo mieste. Ir štai šios senjoriškos pramogos metu jau geri metai mano ausyse vis pasigirsta keistas skiemenų ir garsų sąskambis – „mamka”. Jis dažniausiai sutampa su šeimininko vedančio savo augintinį vaizdu. Aš kaip visuomet išgirdęs kažką panašaus pradedu mąstyti, koks čia savitas giminystės ryšys ir tarp kokių giminės narių jis įvykęs. Tačiau besidairydamas pamatau vis tą patį nieko nesakantį vaizdą – šunį ir jo šeimininką. Kartais paguodžiu save ūmiu tinnitus ir keliauju sau toliau.
Vakar pagaliau viskas paaiškėjo. Pažįstamas šunų dresūros specialistas man paaiškino, kad dabar įprasta ypač moteriškosios giminės atstovėms šunų atžvilgiu save identifikuoti kaip mamas, arba „mamkas”. „Ateik pas mamytę, pas mamką” dresuotojų visai nestebina, nes tai pasidarę taip natūralu, kaip ir duoti kaulą savo augintiniui.
Dažniausiai ir aš su bet kokiu nauju „natūralumu” susitaikau poros savaičių bėgyje. Visgi šiandien tai mane dar šiek tiek stebina. Labiausiai stebina kuomet eina motina, mažas vaikelis ir šuo, o mama sako: „Mano mažyti, ateik pas mamytę”. Šuniui.
Tai tiek mažos nuostabos trečiadieniui.
Parašykite komentarą