Šiandien tokia eilinė diena, sakyčiau. Nelabai kokia naujiena įlindo į galvą tiek, kad joje būtų sukėlusi atitinkamą atoveiksmį, kurio dėka norėtųsi dėl ko nors pasipiktinti ar pasidžiaugti. Kardinolai renkasi į Generalinę Kongregaciją spręsti dėl konklavos datos, praūžė (kaip uraganas?) Kaziukas Vilniuje – gal dėl to Kaunas toks tuščias atrodė savaitgalį, vėjuota baisiai buvo, nesinorėjo niekur nosies kišti.
Keli apsisukimai virtuvėje su natūraliais vaisių kokteliais ir išbandytu Beatos morkų pyragu (tiesa, be kremo), bet receptas tikrai vertas dėmesio, ypač jei morkos baigia savo gyvenimą kur nors tamsioj vietelėje. O jos labai trumpai kažkodėl šiais laikais gyvuoja. Taigi, pyragas tirpo burnoje, minkštas, purus, aromatingas. Bet ir iš jo jau tik prisiminimai. Tiesa, dar teko paskanaut pirmą kartą šią vasarą paties džiovintų pomidorų. Iš ties, tikras delikatesas. Išsitraukiu kokį maišelį, pamerkiu trumpam į vandenį su actu, į stiklainiuką supilu alyvuogių aliejų (gero, tiršto, neskaidraus, drumzlinai žalio), keletą galvučių česnako įpjaustau, bazilikais ir raudonėliais pagardinu. Ištraukiu iš vandens pamirkytus pomidorus ir sudedu į stiklainį su aliejumi. Po geros paros atsuki ir mėgaujiesi aromatu. Jei to nepakanka, skanauji. Su gera duona ar švelniu sūriu, tai kažkoks tobulybės dvelksmas, kad jį kur.
Na va, ir vėl sakys, aš čia apie maistą, lyg nebūtų rimtų temų, apie ką parašyti rimtai auditorijai. Bet rimti žmonės dažniausiai juk nuo to rimtumo pavargę būna ir jiems kaip tik norisi ko nors lengvesnio, ar ne? Ir vėlgi amžius – jis juk suteikia šansą lengvesniam, ramesniam požiūriui, o ne stačiam nuožmiam faktų ir detalių narpliojimui. Pavyzdžiui. Nepamenu kunigo pavardės, kuris buvo pakviestas į radijo stotį papasakoti klausytojams, kaip katalikų bažnyčia gyvens be popiežiaus ir kokie laukia formalumai renkant naująjį vadovą. Vėliau atėjo laikas klausytojų skambučiams ir klausimams. Ir ką Jūs manot? Vienas iš jų buvo toks: „Pasakykite prašau, o kiek popiežius, pasitraukęs iš savo tarnystės, gaus pensijos?”
Štai kokiais skirtingais dalykais gyvena žmonės. Kunigas, žinoma, nestokojantis pagarbos ir iškalbos – kaip ir dera Dievo tarnui – labai mandangiai ir taktiškai paaškino, kad ne tai žmogui turėtų rūpėti. Ir iš tiesų, jeigu aš patiriu malonumą artimų žmonių rate mėgaudamasis savo daržo ir darbo vaisiais ir kiti žmonės taip pat laimingi būdami kartu, tai gal nėra visa tai banalu ir nereikšminga. Ir šiandiena tuomet nėra eilinė diena, kadangi galiu džiaugtis puikiais šviežiais prisiminimais.
Parašykite komentarą