Renė Magritas – žymus belgų dailininkas siurrealistas. Jo darbai atskleidžia visuomenės problemas, vaizduoja gyvenimo iliuziškumą. Taip pat šiam tapytojui būdingas sąmojingumas bei absurdiškas pasaulio vertinimas.
Paveiksle pavadinimu „Gokonda“ matome žmonių lietų. Žmonių, kurie visi kaip vienas. Toks supanašėjimas būdingas daugumai – mąstyti stereotipiškai, nekurti savęs, būti kažkieno blyškiu atvaizdu. Tuo pačiu būti mažu, nepavojingu stereotipų gyvavimui, nepotencialiu kūrėju. Taip lengviau ir saugiau. Tarsi lietui kristi ant ir taip srūvančių šaligatvių, nuo kurių nutekėsi per kanalizacijos groteles. Visi bejausmiai, šaltais veidais, abejingi vienas kitam lyja žemyn, kur neilgai teegzistuos. Varžanti, formali apranga reikalauja, kad ir žmogučiai būtų tokie – susikaustę, susvetimėję, užsidarę ir nedrįstantys atsiverti. Taip lijo dailininko laikais, taip lyja ir dabar.
Dar vienas visuomenės problemas vaizduojantis kūrinys vadinasi „Didysis karas“. Paveiksle stovi moteris, pasipuošusi balta (galbūt vestuvine) suknele, puošnia skrybėle, baltomis pirštinaitėmis. Ji laiko baltą skėtį nuo saulės ir mažą rankinę. Vanduo jai už nugaros be galo taikus, dangaus vientisumą ardo tik lengvi potėpiai. Bet argi baisingai netrikdo gėlės ant moters veido? Spalvos puikiai tinka, harmonija nesugriauta, bet kyla neapsakomas noras patraukti tą uždangą. Kodėl paveikslas pavadintas „Didžiuoju karu“? Galima bandyti spėti, kad tuo autorius norėjo pasakyti, kad dažno karo priežastis – moteris. Bet, man atrodo, kad didysis karas yra tarp mūsų, tarp kaukėtų mūsų, tarp mūsų, prisidengusių veidus gėlėmis, obuoliais, balandžiais (ką matome paveiksluose „Žmogaus sūnus“ ir „Žmogus su katiliuku“). Žmogus visuomet trokšta pažinti žmogų, o ne jį dengiantį kiautą. Jis geidžia nutraukti nuo veido visa, kas nereikšminga, ir pagaliau išvysti akis bei šypseną.
Nesunku pastebėti, kad Renė Magrito paveiksluose vyrauja debesų motyvas. Debesys akyje (paveikslas „Kreivas veidrodis“), į debesis pasivaikščioti išėję vyrai, išskirtinai vien debesys vaizduojami paveiksle „Gražus pasaulis“. Galbūt todėl, kad pati esu svajoklė, visuose šiuose paveiksluose debesis traktuoju kaip polinkį „skraidyti padebesiais“. Akyse dangus, svajonės, aukšti idealai. Tiesa, pavadinimas „Kreivas veidrodis“ gali būti užuomina, kad autorius į tuos, per daug žvilgsnį nukreipusius ir nepasiekiamus dalykus ar žmones žiūri šiek tiek ironiškai. Bet dažnai ir mes patys į save žiūrime ironiškai, tad nieko nuostabaus, jei imsime save tapatinti su Magrito paveikslų idėjomis. „Gražus pasaulis“ nuostabiai lengvas, švelnus, nepaprastas. Argi tai nėra rojus? Rojus, kurį mums lemta prarasti. Tai vaizduoja ryškiai žalias obuolys, vien savo spalva šaukiantis, kad gražusis pasaulis pasmerktas. Bet jame paslėptos svajonės, kurios kartais užima visą mūsų dangų ir yra kelias į rojaus ilgesį.
Ironija šiam dailininkui taip pat nesvetima. Jis juokauja ir ironizuoja paveiksluose „Tai ne obuolys“, kuriame nupieštas paprasčiausias obuolys, ir „Vaizdų klasta“, kuriame kuo puikiausiai matome pypkę, bet virš jos puikuojasi užrašas „Tai ne pypkė“. Juk akivaizdu, kad šios pypkės neis prikimšti tabaku, o obuolio suvalgyti, tad tai negali būti nei pypkė, nei obuolys. Rodos, paprasta, bet tuo pačiu ir stebina.
Paveiksle, kuriame lygiagrečiai vaizduojamas paukštis, žuvis ir žmogus, galima įžvelgti autoriaus skeptišką požiūrį į žmogaus egzistenciją. Ji ir žuvies bei paukščio egzistencija negali būti lygiavertė. Neturėtų būti lygiavertė. Bet būna, kad žmogus suprimityvėja iki tokių padarų egzistavimo. Paveikslo spalvos niūrios, tamsios, tad sukelia dar didesnį neigiamą atspalvį. Akivaizdu, kad žmogaus ir gyvūnų suvienodėjimas nėra traktuojamas džiaugsmingai, tuo nėra didžiuojamasi. Nors, gerai įsižiūrėję į vyro veidą, neišvystame nei nepasitenkinimo, nei savikritikos, nei nepatogumo dėl savo situacijos. Toks žmogus paprasčiausiai jau nebesuvokia, kad jis yra lygus tik žuviai (o ir ta pati išmesta į krantą.)
O dabar galite į visus šiuos paveikslus pažvelgti kitaip.
Parašykite komentarą