Visa Rytų natūr-filosofija tvirtina, kad bet koks biologinis organizmas susidedantis iš skirtingų funkcionalinių sistemų, tuo pačiu yra ir vientisas organizmas. Į bet kokį poveikį iš išorės atsako vientisa reakcija. Taigi, negalima dalinti organizmo į atskiras dalis ir gydyti kiekvieną organizmo dalį atskirai. Ši koncepcija yra priešinga Vakarų civilizacijos medicinos požiūriui. Pastaruoju požiūriu, žmogus yra suskaidytas į dalis ir taip buvo sukurtas kibernetinis gydymo modelis, neįtraukiant į gydymo procesus nei žmogaus minčių, nei emocijų, nei jausmų, taip pat ir daugybės kitų energoinformacinių ryšių bei sąveikos aspektų, egzistuojančių tarp organų, apie kuriuos rytų medicina žino jau keturiasdešimt amžių. Vakarų medicinos mokslas išstudijavo galybę patologijų, surašytų 65 000 aprašuose. Kad susigaudytumėme tokioje informacijos gausybėje, iškyla būtinybė šitoje aprašymų mozaikoje surasti patį žmogų, jo gyvenimą, organizmą. Galima gydyti vieną ligą ir nepamatyti kitos. Gydymo proceso metu įmanoma sukurti tokią būseną, kada gydyti ilgesnį laikotarpį yra naudingiau, nei išgydyti greitai ir paprastai. Todėl yra svarbu suvokti bendrus organizmo mechanizmus, kurie sukelia chronišką ligą arba išgydo. Daugiamatės medicinos požiūriu – šitų mechanizmų nesuvokimas ir jų nematymas, sukuria chroniškumo būseną. Negalima tvirtinti esant sveikam, jei organizme yra kažkokia patologija. Kai serga viena struktūra-organas, tai serga visas organizmas-sistema. Remdamasi šiuo supratimu ir naudodama sisteminį požiūrį, daugiamatė medicina išskyrė tris ligų atsiradimo būdus-mechanizmus, kurie sukuria bet kurią chronišką ligotumo būseną: 1. informacinis-energetinis mechanizmas; 2. streso-insulino mechanizmas; 3. imuniteto deficito mechanizmas.
Informacinis energetinis mechanizmas (sąmonės valdymo sfera)
Šiuo mechanizmo veikimas apibūdinamas kaip organizmo valdymo trūkumas, atsirandantis sąmonės -pasąmonės valdymo sferoje. Mokslas jau atvirai tvirtina, jog bet kokią biologinę sistemą-organizmą valdo sąmonė kartu su pasąmone, herarchijos principu. Didžiųjų neurologijos mokslo atstovų sukurtą sąmonės modelį suprasti yra pakankamai paprasta. Mūsų organizmo aukščiausios herarchijos valdymo viršūnėje yra žmogaus Dvasia, Siela ir Sąmonė (religijoje tai vadinama šv.Trejybe), o jų sąveikoje atsiranda Žmogiškasis Ego (Aukštasis Aš), kuris valdo organizmą tiesiogiai. Dvasia susijusi su Kosminiu Valdymo Bloku, o Siela yra individualizuota jėga, kuri turi savo individualią sąmonę ir protą. Sąmonė – tai jėga pojūtyje: suvokiu ir jaučiu esąs, tačiau tai yra kažkas galingesnio nei intelektas ir protas, nors dalis jo sąmonėje tikrai dalyvauja. Sąmonė yra visur: kiekviename organe, kiekvienoje fiziologinėje sistemoje, kiekvienoje ląstelėje, o taip pat ir Dvasioje, Sieloje bei pačios sąmonės erdvėje. Sąmonė turi savo funkcinius centrus, – tai herarchijos viršūnėje esantis Aukštasis Intelektualinis (Protas) ir Aukštasis Emocinis (Sąžinė) centrai. Šie du centrai valdo žemesniuosius sąmonės centrus. Pagal savo funkcines savybes centrai vadinami taip: judėjimo sąmonės centras (judėjimas valdomas visuotinai, nes jis yra taip pat visur), intelektualinis centras (intelektas yra visur: organuose, ląstelėse, energetiniuose organizmo laukuose ir t.t.), instinktyvusis centras (tai instinktyvių organizmo funkcijų valdymo centras (kvėpavimas ir t.t.) ir tuo pačiu organizmo apsaugos funkcijų valdymas (imunitetas). Lyties centras valdo atsinaujinimo-regeneracijos funkcijas, emocinis centras – emocijos vyksta taip pat visur. Kiekvienas centras dirba suaktyvinimo-slopinimo reakcijų principu (Inj ir Janj sąvokos).
Vietinė JANJ Sąmonės struktūrinė grandis (slopinimo funkcija) valdo tam tikrus biologinio kūno meridianus, kurie aprūpina tam tikrus organus – tai storosios žarnos meridianas, skrandžio meridianas, plonojo žarnyno meridianas, šlapimo pūslės meridianas, 3-ųjų kūno dalių (organizmo termoreguliacijos) meridianas, tulžies pūslės, užpakalinis meridianas (stuburo). Vietinė INJ Sąmonės grandis (sužadinimo funkcija) valdo kitus meridianus – plaučių meridianas, širdies meridianas, inkstų meridianas, perikardo (seksualinis), kepenų, blužnies-kasos, priekinis meridianas. Kai atsiranda šiose sąmonės valdomose bioenergetinėse grandinėse blokados, kamščiai, spazmai ir panašiai, įsijungia šuntavimo mechanizmas – „stebuklingieji“ meridianai ir tokiu būdu likviduojamas pertekliaus -trūkumo sindromai. Tačiau chroniškos ligos atveju galimi ir šios bioenergetikos valdymo grandies sutrikimai: atitinkamas organas, pajungtas prie meridiano, pradeda dirbti iškraipytu režimu – hiper arba hipo funkcija. Tai labai pažįstama padėtis sergantiems hipertonija, diabetu, hipertirioze ir tt. Atsiradus nors vienam kamščiui meridiane, gali atsirasti 32-49 to organo ar sistemos ligos.
Pažeidus sąmonės struktūras, o ypač atitinkamas INJ/JANJ sąmonės grandžių valdymą, iškyla grėsmė ir psichikos-vegetatyvinių ligų atsiradimui, (depresijos, vidinės organizmo cheminės psichozės. Ryšių sutrikimai tarp psichikos-endokrinologijos organų funkcijų ir išorinio pasaulio, organų tarpusavio sąveikos nervų-endokrinologijos sferoje, taip pat daugybiniai funkciniai sutrikimai: sveikos akys, bet nemato ir panašiai). Šis supratimas susiformavo atsižvelgiant į tai, kad organizmas yra vientisa sistema ir toje sistemoje kiekviena jos dalis turi būti apjungta sisteminiu savireguliacijos tinklu bei kiekviena dalis joje turi visą informaciją apie visus. Šioje sistemoje nuolat vyksta energijos, informacijos ir medžiagos-substancijos apykaita. Bet koks jų sutrikimas atneša ligas. Energija (či, Ki ir pan.) atsiranda sąveikaujant su aplinkiniu pasauliu.Vienu iš energijos pasireiškimo variantų yra pačios energijos dualistinė INJ>JANJ kova: inj mažėja ir didėja janj, ir atvirkščiai. Tradiciškai pripažįstamas ir dvasinės energijos egzistavimo postulatas – ŠEN. Į šią savoką įeina pati sąmonė, mąstymas, mąstymo aktyvumas, taip pat vidinių organų sąmonė, jų funkcijų intelektinis potencialas, kuris gali būti valdomas iš pasąmonės (substancija ir yra aktyvioji fizinės materijos dalis), organizmo skysčių gyvybinis pradmuo. ŠEN sąvoka apibūdinama, kaip biologinės gyvybės jėgos, (panašios kaip elekros įtampa), aktyvumas. ŠEN atsiranda organizmui vos pradėjus formuotis ketvirtame mėnesyje iš substancijos ir Ki energijos sąveikos, o gimus pasipildo gyvybinių-maitinimosi elementų dėka. ŠEN paveldima per motiną ir kaip giminės kartų energoinformacija, o gimus ji prijungiama prie sociumo. Jos pakankamumo-trūkumo būsena mūsų metode apibūdinama, kaip sąmonės struktūrų būsena (centrų būsena), kurie valdo organizmą visuose jo funkcionalumo lygiuose (organizmo lygis bendrai, fiziologinės sistemos lygis, organo lygis, audinio lygis, ląstelės lygis, vidaus ląstelės lygis ir DNK lygis). Kas mums iš to praktiniame gyvenime? Štai keletas svarbių klausimų:
1. Kiek sąmonės centrų, valdančių JANJ ir/arba INJ sąmonės grandis, pažeista?
2. Kurie sąmonės centrai pažeisti?
3. Kokiu laipsniu yra iškraipyta įtampos (sužadinimo) ir atpalaidavimo (trūkumo) funkcijos konkrečiame meridiane?
4. Kiek ir kokios priežastys tai daro?
5. Tų priežasčių identifikavimas ir jų pašalinimas iš sąmonės-pasąmonės.
6. Po pašalinimo papildoma kontrolinė diagnostika ir, jei būtina, papildomų priežasčių paieška, meridianų ir su jais susijusių organų aktyvavimas.
Tik tokiu būdu galima išgyti sergantįjį chroniškomis ligomis, tik sisteminis požiūris į organizmą ir sistemos puoselėjimas gali padaryti stebuklą. Jei pavyksta ligai padaryti poveikį vaistais ir liaudiškomis priemonėmis per fizinį kūną, dažniausiai rezultatai yra laikini, o chroniška liga tik pakeičia savo pobūdį (rūbą) ir žmoguje ji vystosi toliau, jau kitokiomis formomis. Grįžusi gali būti stebima net kaip nauja liga, o ligos terapija gali būti privaloma visą likusį gyvenimą. Čia be galo svarbus supratimas, jog jei yra giluminė priežastis atsirasti ligai, tai liga ir atsiras, kad ir kaip norėtume kad tai neįvyktų. Tai karmos/likimo kosminis įstatymas. Mums, žmonėms, belieka su tuo susitaikyti (toks likimas) ir išmokti būti atsakingiems už savo veiksmus, mintis, emocijas ir žodžius, taip pat išmokti dirbti su savo organizmo rezervais, vystytis nuo paprasto link sudėtingo.
Streso-insulino mechanizmas
Tai antras svarbus chroniškų ligų atsiradimo mechanizmas. Šio mechanizmo veikimas atsiranda pas daugelį žmonių jau pirmomis embriono vystymosi dienomis ir tęsiasi visą gyvenimą. Radiestezinėje praktikoje, dažnai ligos patogenezėje randamos tokios ingramos-programos iš šio embrioninio gyvenimo periodo, kaip placentos intoksikacija, priešgimdyminė trauma, vaisiaus hipoksija ir panašiai. Kad suprastumėme, kaip veikia šis mechanizmas, kodėl vieno fiziologinio organo ar struktūros pažeidimas sistemoje iššaukia visą eilę susirgimų, būtina įvesti klasterinių ryšių sąvoką. Mokslininkai yra nustatę, kad embriono formos vystymosi procese, vidaus organizmo organų ryšiai susikuria pirminio nervinio audinio formavimosi metu, pagal paveldėtos karminės holografijos jėgos lauką, iš vienintelės ląstelės. Toliau per odą pasklinda po visą organizmą, įaugdamos į kiekvieną organą, audinį. Augdamas embrionas šių ryšių nenutraukia, o juos topografiškai ištampo, taip sukurdamas bendrą organizmo ryšių sistemą. Tokiu būdu, energetiniai-informaciniai ryšiai, atsiradę sąveikaujant embriono dalims, esantiems tame pačiame prigimties lape ir esant maksimaliai arti vienas kito, jam augant ir vystantis, išlieka visą gyvenimą. Tai galima tvirtinti ir remiantis tokiais loginiais faktais: atsiradus nežymiai infekcijai kažkokiame funkciniame organe, ji pasklinda po tuos organus, kurie fiziologiškai nesusiję su pirminiu židiniu. Esant neigiamai motinos reakcijai į psichologinį stresą ir į įvairius vidaus organizmo pokyčius (sindromo perteklius-trūkumas, metu – per daug ar per mažai vitaminų, mineralų ir t.t.) pirmiausiai į patologinį procesą įsijungia embriono timusas (čiobrialiaukė), kuri būna susiformavusi jau 4-5-oje savaitėje, toliau į procesą įjungiami kiti, arti jos esantys organai, funkcionaliai sukurdami patologijos klasterį (grupę). Vėliau reakcija pasklinda po organizmą, po antistresinę grandinėlę (Selje grandinėlę), sudarytą iš hipotalamuso, hipofizės, smegenų pagrindo (mindalinio kūno), pilvo klajojančio nervo, antinksčių ir lyties organų, tulžies pūslės. Būdama sužadinta, grandinėlė reaguoja į bet kokį išorinį dirgiklį. Antinksčių smegeninė dalis yra sukurta iš to pačio pradmens, kaip ir vegetatyvinė nervų sistema (prisiminkime valdymo sferą), tada į patologinį procesą įsijungia ir visa vegetatyvinė nervų sistema ir taip jame pradeda dalyvauti visi vidiniai organai. Per pilvo klajojantį nervą, saulės nervinį rezginį (centrą), įjungiama ir kasa – insulino gamybos mechanizmas. Čia, priklausomai nuo pažeidimo laipsnio ir pobūdžio (INJ/JANJ pobūdis), hormonų ir fermentų gamyba gali sutrikti pagal hiper-hipo pobūdį. Taip stresas virsta į funkcines ligas – gaminama per daug cheminių medžiagų arba per mažai. Tuomet išsivysto imunodeficitas, cukrinis diabetas, visos opaligės, žarnyno-virškinimo trakto ligos, cholesterolio apykaitos ir miokardo ligos, insulino trūkumo, dujų apykaitos organizme ligos. Sutrikusi deguonies apykaita per smegenų encelofatinį barjerą iššaukia centrinės nervų sistemos ligas. Pilvo klajojantis nervas yra inervuotas bene visuose organuose, per saulės rezginį sujungtas su širdimi, o per jį ir su kitais aukščiausios reguliacijos centrais bei su universalios gyvybinės energijos valdymo centru – Chara. Centras Chara yra pilvo zonos intelektualiniu centru ir apie tai jau žinoma penkis tūkstančius metų. Japonų jogoje šis centras vadinamas gyvybės, jos pilnumo, universalios veiklos centru. Bet kurio organo, dalyvaujančio streso likvidavimo mechanizme, pažeidimas iššaukia ir sukuria daugybę ligų ir būsenų (priskaičiuojama virš tūkstančio), tačiau tame procese dalyvauja tik 25 organai ir ryšiai tarp jų. Patologinis procesas palaiko ir kitų mechanizmų sukeltas patologijas, todėl streso insulininio komplekso pažeidimas palaiko bet kokios ligos chronišką būseną ir eigą. Kas mums iš to žinojimo praktiniame gyvenime? Yra tokia ligos atsiradimo giluminė priežastis – stresas. Jo poveikį ir pasekmes jau žinome. Lieka tik paties streso informacinę-energetinę formą rasti, ją identifikuoti ir iš pažeistų antistresinės grandinėlės organų pašalinti, o tuomet grandinėlė pati pašalina ir ligą. Išties stebuklingas tas Dievo sukurtas pasaulis žmoguje ir kaip lengvai jis gali būti valdomas pačio ligonio jėgomis. Tik pati pasaka sekama greitai, o procesas vyksta šiek tiek lėčiau, tačiau juk ne paskutinę gyvenimo dieną imamės tokio darbo.
Imunodeficito mechanizmas
Šis ligų atsiradimo kompleksas glaudžiai susijęs su streso-insulino mechanizmo sutrikimų sukeltomis ligomis, tačiau turi ir jam būdingų savybių. Vedančioji šio mechanizmo rolė priklauso organizmo subtiliųjų kūnų pažeidimo laipsniui, juose esančių svetimų vibracijų pobūdžiui. Mes išbraukiame iš šio mechanizmo dešifravimo požiūrio tas fizines priežastis, kurios atsiranda kraujo perpylimo metu, fizinės tiesioginės intoksikacijos metu, atliekant fizines chirurgines operacijas, lytiniu keliu plintančias ligų priežastis, nors pasekmės, daugiamatės medicinos metodu, lengvai diagnostuojamos ir pašalinamos. Išskirtinę savybę turi tik tie ligoniai, kurie savo nerūpestingumu ir vaikišku požiūriu į save pasiekė mąsinę ir momentinę kūno ląstelių žuvimo būseną. Šioje būsenoje irgi galimas stebuklingas išgijimas, tik reikia surasti tokį biologinės energijos šaltinį ir užpildyti visą organizmą, o šią energiją išlaikyti visą gijimo periodą. Energijos šaltiniu gali būti Aukščiausiosios Jėgos. Tačiau čia jau kita tema, nors besidomintys tokių pavyzdžių gali rasti ir literatūroje, ir savo gyvenimo aplinkoje (atverkime akis, sąmonę išplėskime). Subtiliųjų kūnų suirimas atsiranda dėl, į jų substanciją įdiegtų, svetimų vibracijų formų. Žmogaus organizmo skysčiai yra kaloidiniai elektrolitai, todėl lengvai gaudo ir savyje fiksuoja subtiliosios biologinės energijos bangas, vibracijas, minties formas ir t.t. Užstrigę holografiniai solitonai nuolat migruoja po organizmo skysčių srautus, sukeldami ligos simptomus. Gyvenime tokie holografiniai solitonai nuolat traukia panašias į pirmines, kitas vibracijas (neigiamos mintys ir emocijos, agresija, materialistinės agresyvios minties formos ir nuodėmės informacija), savo spinduliuotėmis sugriauna biologinių-informacinių ir valdymo laukų pusiausvyrą, taip sukurdami lauko deformaciją ir ligą. Biologinio lauko ligos informacija, vibracijos pradeda skleisti į aplinką būtent ligos pobūdžio informaciją-signalą. Aplinka reaguoja į savyje atsiradusį ligos židinį ir sukuria židinio sunaikinimo mechanizmą – daugiamatę energetinę valdymo struktūrą, kuri suaktyvina fiziniame kūne esančius virusus, bakterijas, pirmuonis, helmintus, grybelius ir juos palaiko. Jų palaikymo mechanizmas pasklinda po visą organizmą, suaktyvina latentinę ir miegojusią infekciją slaptuose židiniuose, klasteriniais ligų plitimo tinklais ją paskleidžia labai agresyviai ir neleidžia jų likviduoti jokiais antibiotikais. Štai kodėl, veikiami antibiotikų, mikroparazitai nuolat prisitaiko, mutuoja ir tokiu būdu neįmanoma jokios ligos išgydyti. Jei daugiamatės energetinės informacinės struktūros atsiranda galingesnės ir didelių daugiamatiškumo lygio (<7-33 vnt.) nei organizmo sąmonė gali susitvarkyti ir šalinti, tada tokia DEIVS įsimontuoja į audinius ląsteliniu-vidaus ląsteliniu ir/arba DNK lygiu: toks audinys tarsi išprotėja ir pradeda jo ląstelės dalintis nevaldomai (pažįstama ir atpažįstama situacija?). Patologinė mikroflora suėda audinius organe ir net kaulus (tokiu būdu medicina sako, kad sudilo). Savo gyvybiniu vegetavimu mikroflora į skysčių sistemą išskiria milžiniškus toksinės medžiagos kiekius (jų gyvybės produktai), kuriais jie chemiškai palaiko savo egzistavimą atima iki 80 proc. reikalingos sveikatai palaikyti energijos. Tam tikra jų masė, pasiekusi organizmo pasipriešinimo kritinę ribą, gali sukurti savo egzistavimo kolektyvinį protą-ŠEN, kuris jau būdamas galingesnis už žmogaus intelektinius resursus, užgrobia organizmą ir priverčia jį tapti tokiu, kuris būtų palanki terpė mikroparazitų vegetavimui. Tiesioginis mikroparazitų palaikymo mechanizmas susideda iš jų kolektyvinio proto sistemos, jų daugiamačių, gyvybinę veiklą palaikančių, energetinių-informacinių struktūrų, kurios tarsi aštuonkojis, išsikeroja po biologinį kūną, rečiau astralinį ir visada apima fizinio kūno sistemą, audinius, organus. Biologai jau seniai išsako koncepciją, jog gamtoje egzistuoja sanacijos (jos apsivalymo) mechanizmas nuo viso to, kas atgyveno, kas paseno ir nesugeba prisitaikyti. Šis mechanizmas dirba pagal varno principą, išvalančio erdvę nuo lavono. Čia dalyvauja milijardai nematomų organizmų, besidauginančių progresijos tvarka ir suėda viską, kas tik atsiranda jų kelyje ir jų skonio pojūčių erdvėje. Žmogaus organizmas yra kaip didesnės sistemos dalis. Žmonijos organizmas įeina į planetarinę sistemą. Šiose sistemose egzistuoja taip pat savireguliacijos sistemos (pastovumo palaikymo sistemos), todėl atskiras sergantis ir nesugebantis prisitaikyti prie evoliucijos sąlygų individas yra sunaikinamas ir iš jo elementų statomas naujas kūnas, daromas dar vienas gamtos eksperimentas. Kas mums iš tokio žinojimo praktiniame gyvenime? Daugiamatės medicinos metodikoje yra sukurti metodai, kaip diagnostuoti tokius žmogaus ir kito biologinio organizmo sunaikinimo mechanizmus. Metodai geba visą patologinę mikrokultūrą diagnozuoti, pašalina laukų formos pasikeitimą, beveik be jokių vaistų (antibiotikų, inteferonų ir t.t.) ir tik retkarčiais palaiko gijimo procesą gamtinėmis priemonėmis-žolelėmis, mineralinėmis medžiagomis. Išgijimo mechanizmas yra įdėtas pačio Dievo ir yra kiekviename iš mūsų, jis nepriklauso nuo tikėjimo, nuo religijos ar įsitikinimo. Jis veikia visada ir visiems, užtenka tik noro išlikti šiame pasaulyje. Šio imuniteto deficito mechanizmo veikla apibūdinama tik biologinių laukų suirimu, jų ligos signalo pobūdžiu, atėjusių daugiamačių energoinformacinių struktūrų veikla, biologinių-dvasinių organizmo kūnų suirimo laipsniu ir pačio žmogaus nenoru keistis – tai yra padėties kertiniai postulatai su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Žmogus turi teisę rinktis – mirti ar gyventi, teisę vystytis lėtai ir pagreitintai. Šios metodikos leidžia būti tokiu, kokiu tik nori.
Parašykite komentarą