Įsivaizduokite įprastą buitinę situaciją: baigėsi tualetinis popierius. Ką darote? Kitaip nei siūlo reklama, jūs neišsitraukiate savo išmaniojo telefono – galiu lažintis, kad nė nesudvejoję išmetate į šiukšliadėžę likusį kartoninį ritinėlį (o be reikalo – nė neįsivaizduojate, kiek įdomaus galima su juo nuveikti).
Menininkų fantazijai nėra ribų – tuo įsitikinau susipažinusi su toliau minimų autorių darbais. Pasirodo, net iš tokios nereikalingos medžiagos galima sukuri kažką įdomaus.
Yuken Teruya – gimė Okinavoje, tačiau kuria toli nuo namų. Jo idėjos dažnai atspindi gimtinės gyvenimą ir istoriją, o darbai yra priminimas apie masinio vartojimo padarinius gamtai.
Be kartoninių ritinėlių jis taip pat naudoja ir popierinius pirkinių maišus, greito maisto pakuotes. Savo kūrinius jis stengiasi atgaivinti, įkvėpti jiems dvasią, nes tiki, kad kiekvienas medis, iš kurio padaryta jo darbams naudojamas popierius, ją turi. Šios pastangos paremtos aristoteliška filosofija – tai panašu į hermeneutinį ratą, kai dalis nurodo į visumą, o visuma – į dalį (to pavyzdys būtų gilė: joje potencialiai slypi ąžuolas, kuris, jei užauga, gali subrandinti sėklą).
Junior Fritz Jacquet tą pačią medžiagą transformuoja dar kitaip: jis lanksto kaukes, kurias padengia derva ir nuspalvina skirtingom spalvom. Kiekviena iš jų vaizduoja kokią nors žmogaus emociją. Dar vaikystėje susižavėjęs origamiu, jis ir dabar įsitikinęs, kad popierius – tai kažkas nuostabaus, kažkas, kas turi atmintį, žavi savo trapumu ir stebina sudėtingumu.
Anastassia Elias ritinėlių viduje įsigudrino pavaizduoti gyvenimiškas situacijas, kurios, priklausomai nuo apšvietimo, kaskart atrodo vis kitaip, o Beru Betto kuria paveikslus – kažką panašaus į japoniškų animacinių filmukų arba žaidimų personažus.
Kai laikiau žiurkėną, ritinėlius atiduodavau jam (turėdavo ir ką pagraužt, ir kur pamiegot), o šie žmonės juose įžvelgė… Na, patys matot, ką. Gal šio iš pirmo žvilgsnio nebereikalingo dalyko panaudojimo būdų yra ir daugiau?
Parašykite komentarą