Apie meilę pasakyta begalė įvairiausių prieštaringiausių žodžių ir pamokymų, prirašyta tomai eilėraščių ir romanų. O vis dėl to ji tebėra paslaptingiausias žmogaus jausmas, kurį sunku apibūdinti ir įvertinti visiems žinomais žodžiais, nes tai toks individualus, nepakartojamas, intymus jausmas, kad drovu atverti širdį kam nors, išskyrus tą, kurį myli.
Žmonių pažiūros į meilę turbūt niekada nebuvo tokios margos ir prieštaringos, kaip dabar. Bene daugiausiai žalos meilės sampratai ir pačiai meilei yra padaręs bandymas ją atskirti į kūniškąją ir dvasinę, ypač tų pradų atskyrimas ir supriešinimas. Praeityje ir tam tikrais istorijos laikotarpiais prieita iki tokio kraštutinumo, kad į kūniškąją meilę vyravo toks požiūris, jog ji nuodėminga, nepadori ir net gyvuliška, o žmogiška laikyta tik dvasinė, kitaip vadinama platoniškoji meilė. Dabartiniais laikais vis labiau plinta priešingas požiūris — meile vis dažniau vadinami jos kūniškieji malonumai, todėl vis labiau rūpinamasi erotika, kartu pamirštamas ir nutylimas meilės dvasingumas. Kūniškojo meilės prado išlaisvinimas, prasiveržimas mūsų epochoje kartais vadinamas „sekso revoliucija“.
Abu šie kraštutinumai iškreipia meilės vaizdą ir pačią meilę, sumenkina jos žmogiškąją prasmę ir vertę. Nėra vien kūniškos ir vien dvasinės meilės, abu šie pradai prasismelkia vienas į kitą ir tik jų susiliejimas, vienovė, pusiausvyra sudaro meilės visumą ir pilnatvę.
