Nepamiršim tų valandų ir dienų, ir naktų., Buvo džiaugsmo ir ašarų, Net sukurtų eilių, Nepamirštamos dienos tos Na ir ta negalia, Bet, kai šypsosi daktarė, Palengvėja dalia. Kartais žodis švelnus Vietoj vaisto brangaus, O sesučių veidai, tarsi Skleistųs žiedai… Tas tylus krebždesys Čia palatoj nakčia Ir atrodo priglus Geros fėjos dvasia. Taip, kaip bėga vanduo, …
Prašvito rytas, saulė tuoj pažvelgs Pro mano erdvės langą. Aš laukiu jos švelnučių spindulių, Stebiu ir debesis, kai slenka. Aplinkui nerimas, tyla… Kažkur girdėti skubūs žingsniai. Ir akys liūdnos, – nors ne visada, Aplanko ir džiaugsmingos mintys. O ta erdvė manoji – palata, Koridoriai ir praverti langai… O už langų tie patys saulės spinduliai Ir …
Šį eilėraštį sukūrė Alginos (Adėlės palatos draugės) mama. Štai jo dedikacija: Būk laiminga. Būk labai, labai laiminga. Kai manęs nebebus, Pažvelk ir prisimink. Leonora Petrauskienė. Zanavykų manasis kraštas. Zanavykų kraštas vis garsus nuo seno, Nes čia daugel vyrų įžymių gyveno. Čia miškų kalvelės, ten Šešupė plaukia, Drobių audėjėlės linksmą dainą traukia. Čia rugiai siūbuoja, ten …
Eilėraštis dukrai – Zanavykų manasis kraštas Skaityti daugiau »