Graži balta žiema tęsiasi. Jau buvom atpratę nuo sniego, nuo šalčių, nuo neužsivedančių automobilių. Manau, visus šiuos nepatogumus kuo puikiausiai atperka saulės zuikučiai, džiugiai šokinėjantys ant baltų vėpūtinių, vėjavaikė pūga netikėtai švystelėjusi puraus sniego saują į akis…
Turbūt tik tokią skaidrią žiemą tegali pajusti, kaip netikėtai imi vertinti kiekvieną minutę, pragyventą sau, savo malonumui. Ir ypač tai juntama gyvenant mieste. Gan skurdokas kultūrinis gyvenimas nuolat priverčia pasukti galvą, kaipgi įdomiau ir naudingiau galima praleisti laisvalaikį, kurio ir šiaip mes visi turbūt neturim tiek, kiek norėtume turėti.
Aš, kad ir kiek sukčiau galvą, dažniausiai pasirenku vieną tikslą – kelionę į Birštoną. Nežinau, kas mane ten traukia, bet nepavargdama galėčiau klajoti gatvėmis, parkais, valandų valandas galėčiau žiūrėti į nerimstančią Nemuno tėkmę. Tikrai nemanau, kad mano praeitas gyvenimas buvo su tuo susijęs, bet kažkokia nepaaiškinama trauka yra…
Ne taip seniai truputį rašiau apie Birštoną, jo praeitį, istoriją, vasaros gyvenimą. Nemiega Birštonas ir šiuo metu. Žmonės, išsiilgę žiemiškų malonumų, renkasi kalną su slidžių trasa, šalia mažutis kalnelis skirtas mažiesiems rogutininkams. Į Vytauto kalną galima lipti laipteliais, tikrai nepavargsime – net keliskart galėsime prisėsti ant suolelių. Užtat ant piliakalnio viršaus būsime apdovanoti šalta, bet viliojančia miesto ir Nemuno panorama. Priešingai nei vasarą, jos neužstoja belapiai medžiai. Mėgstantiems vandens procedūras – tiesus kelias pasipliuškenti baseine su vaizdu į sustingusį po sniego patalais Nemuną už stiklinės sienos.
Miestelis gyvas – raudonų plytų bažnyčioje vyksta pamaldos, veikiančiose sanatorijose juda sveikatos besisemiantys, vieniši, gal draugijos nemėgstantys, maitina upelyje žiemojančias antis…Atvažiuokit pasižmonėti – save parodysit ir į kitus pasižiūrėsit…O dar jeigu dangus saulės nepašykštės…
Gero jums poilsio ir smagių akimirkų.
Parašykite komentarą