Didžiąją gyvenimo dalį praleidžiame vienokiame ar kitokiame darbe. Maža dalelė žmonių turi galimybę darbuotis po vieną. Taigi, bendradarbiai… Vieni jų turėjome daugiau, kiti mažiau, bet, manau, daugelis pajutome kokie jie svarbūs mūsų gyvenime. Dabar vienus susitinki ir skirtis nesinori, su kitais bendrauji prisilaikant buvusio atsargumo, neabejoju, kad yra dar blogiau.
Labai mažai trūko ir būčiau atšventusi sidabrinį darbo stažo vienoje darbovietėje jubiliejų. Dirbau priemiestiniame kolūkyje, kuriame daugelis specialistų užsidirbo ženkliai didesnį nei aš darbo stažą. Dabar galvoju, kad pastovūs darbuotojai daug lėmė, jog mano kaimas buvo keliomis galvomis aukštesnis už kitus. Žmonės gyveno pasiturinčiai: statėsi namus, pirkosi naujai pasirodžiusią buitinę techniką, daug keliavo. Kolūkis investavo lėšas ir turėjo pastovias vietas „Eglės“ sanatorijoje Druskininkuose ir poilsio namuose „Linas“ Palangoje, kūrėsi savos tradicijos, tik iš reikalo keitėsi vadovai. Visa tai reikėjo užsidirbti. Ir dirbome… visi sutartinai, nepaisydami pareigų, neskaičiuodami viršvalandžių. Žemės ūkio gamyba, tai fabrikas be stogo.
Privatizacija daug ką pakeitė, privatizacija daug ką išryškino, privatizacija sujaukė bendradarbių tarpusavio santykius. Nušuoliavo daug metų. Pergaliečiai toliau dirba žemę. Malonu važiuojant pro šalį pasididžiuoti: „Aš čia dirbau“. Malonu, nes tegul maži tie rėželiai… ir dabar jie traukia akį. Pergaliečiai suprato, kad kartu praleistas laikas buvo svarbus kiekvieno mūsų gyvenime. Juk čia praėjo jaunystė, visomis spalvomis sužėrėjo branda. Džiaugiuosi, kad mano bendradarbiai pagaliau suvokė – reikia atleisti už buvusiais nuoskaudas. Pamiršti gal nepasiseks, bet atleisti būtina.
Šiltą liepos mėnesio popietę rinkosi pergaliečiai į trečiąjį susitikimą. Vieni pėsčiomis galėjo pasiekti susitikimo vietą, kitiems teko ilgą kelio gabalą įveikti savu ar visuomeniniu transportu. Kaip per pirmąjį ir antrąjį susitikimus kalboms nebuvo galo. Kilo naujų idėjų, kaip prasmingiau praleisti susitikimų laiką. Svarstyta, balsuota, prisiimti įsipareigojimai ką turėtume nuveikti iki 2010 metų liepos.
Atsiprašau, mieli bendradarbiai, kad vėluoju jums parodyti, ką po susitikimo radau savo fotoaparate. Šį tą ir Vidas pridėjo. Man, manau, ir jums šis vėlavimas išėjo į naudą. Aš per tą laiką artimiau susipažinau su kompiuterio galimybėmis, jūs visi, kurie dalyvavote ir kurie negalėjote atvykti, galėsite prisiminti malonias susitikimų akimirkas kada tik panorėsite. Tokias galimybes suteikia visagalis internetas.
Atsiverskite internete www.draugauki.me. Adelės dienoraštyje rasite rašinėlį BENDRADARBIAI ir filmuką rasite.
Su meile,
Adelė Jarušaitienė
Parašykite komentarą