Įsimintina diena. Ypač bus įdomu prisiminti šį įrašą tiems, kurie netingi ir pavarto draugauki.me ir pasidairo, kas jame buvo rašoma vakar, praeitą mėnesį ar prieš gerus metus.
Kaunas, šių metų balandžio 5 d. mano atminty liks ilgesniam laikui. Patinka man tas sniegas, ir vėsumą mėgstu (gal daktaras pasakys, kad dėl padidinto spaudimo), bet šiandien pirmą kartą šiais metais sudvejojau, ar tikrai VISKAS GERAI ir ar tikrai NIEKO TOKIO tai kas vyksta gamtoje.
Net sušilau valydamas storai po nakties apsnigtą automobilį. Dienai įsibėgėjant sniego kasniai vis sunkėjo ir tankėjo. Atrodo negalėjai matyti, kad dedasi už kelių dešimčių metrų. Žiemos pradžiai tai būtų nuostabu, šiandien pajutau kažkokį keistą nuovargį. Įskaitant, kad gruodis nelepino ir nedelsė skelbdamas žiemos pradžią, jau penktą mėnesį turime žiemą tokią kaip reikiant. Tai geras trečdalis metų. Dar šiek pridėjus ir pusę metų gautume. Daugoka.
Tai ir padidėjusi rizika sveikatai – šansai paslysti, gripo kelios bangos – ir iššūkis piniginėms, kurios turi atlaikyti neblėstantį o vis didėjantį šilumos, saulės ir vitaminų poreikį. Gamta šiais metais nepasikuklino, karaliauja. Visgi, kuo toliau, tuo laukimo lieka mažiau. Kad ir šiandien žiūriu: sninga, o ant palangių, kelkraščių iš kart vanduo. O dangus ir toliau nepasiduoda – dar daugiau drebia. Tuo tarpu ant žemės dar daugiau vandens. Tikrų tikriausia kova. Pačios gamtos su savimi. Ir taip aišku kuri pusė laimės. Tiesiog linkiu tą pergalę pasiekti kuo greičiau.
Parašykite komentarą