Aštuoniolika metų – daug ar mažai?
Žmogui tai vos ne ketvirtadalis jo gyvenimo, o valstybei, kuri greitai pradės skaičiuoti antrą savo gyvavimo tūkstantmetį? Manau, kad labai mažai…
Vaikai, gimę tomis baisiomis dienomis, šiandien jau suaugę. Apie tragiškus sausio įvykius jie žino iš istorijos. Manau, geriausiai istorija sudėliojama iš gyvų prisiminimų. Apie tai jiems gali papasakoti jų tėvai ar seneliai. Gali. Bet ar nori? Ar nenusivylė jie savo patriotiniu tikėjimu? Gal geriau viską pamiršti? Nukirsti vienu ypu, kad daugiau neskaudėtų.
Kam tiek metų nešioti prisiminimus, jei jie visiškai prasilenkiantys su šiandiena, išsvajotomis viltimis ir lūkesčiais. Net ir čia, šioje svetainėje, aptikau klausimą „kodėl nebežiba akys, giedant Lietuvos himną”? Juk nuo jo didingų žodžių apie tautos vienybę kiekvienam lietuviui turėtų šiurpuliukai per kūną nueiti! Ir čia pat nuskambėjo atsakymas – žodžiai yra priešingi realybei ir vienybės žiedai vysta nelaistomi… Nereikia poetizuoti, nereikia aukštinti. Kasdienybės realijos užgožia laiką, užgožia atminimą.
Šiemet tautos išrinktieji nepanoro dalyvauti tradiciniame bėgime minint sausio įvykių metines. Net ir vardan tos vienybės. Įsteigtas prizas liko be šeimininko. Iš tiesų, ar reikia atitraukti nuo kasdienių darbų – jau nebeklausiu. Be to ir šalta juk…
O ano sausio sekmadienio naktį irgi ne karščiai buvo. Šildėmės prie laužų atsinešta arbata. Susikibę rankomis šokom, dainavom, vieningi buvom! Visam pasauliui parodėm savo vienybę! Kas norės, aišku, prisimins… Rodos, kad ir šiandien aiškiai jaučiu anuometinę, net ir ore tvyrančią negerą nuojautą. Televiziniai pranešimai, laikraštiniai pagąsdinimai, kalbos pašnibždom artimų draugų būreliuose, nežinant nieko tikro, tik nujaučiant… O ta akimirka, kai nutrūko paskutinis lietuviškas žodis ir televizoriaus ekrane ėmė mirgėti sniegas… kraujas stingo, atrodė, kad svarbiausią kūno arteriją kas nukirto. Istorinė data ne tik Lietuvai. Atsigręžus atgal pamatai, kad tai buvo lemtingas posūkis visai didžiąjai imperijai, visai to meto istorijai. Kruvinas posūkis. Pralietas kraujas ir Nobelio Taikos premija. Baisus disonansas. Bet dar baisiau, kai tie įvykiai apnuoginami ant politinio pjedestalo.
Ši data turėtų tapti mūsų pasididžiavimo, optimizmo ir tikėjimo ateitimi šaltiniu, nes tai yra visų Lietuvos žmonių, visos tautos pergalė prieš brutalią jėgą.
Žuvusiems nereikia garsių mūsų kalbų, nereikia tuščiažodžiavimo.
Tiesiog pabūkime visi kartu tyliai, kiekvienas su savo mintimis.
Atmintis bus gyva, kol mes turėsime ką atsiminti.
Danutė
Parašykite komentarą