Ar tikrai širdis ir jausmai prieštarauja protui?

Jausmingumas. Racionalumas. Dažnai girdime vienas kitam priešingus posakius: „klausyk savo širdies“ arba „klausyk proto balso“. Argi iš tiesų šie du dalykai yra nesuderinami tarsi priešingi poliai? Ar egzistuoja kompromisas ir ar įmanoma jį rasti?

Grįžkime į V-XV a. – Viduramžius. Tuomet tarp išsilavinusių žmonių vyravo tik vienuoliai, dvasininkai ir kai kurie kilmingieji. Didžioji visuomenės dalis – valstiečiai – beraščiai. Gyvenime jie remiasi krikščioniškais ir asketiškais idealais bei vertybėmis. Kliaujamasi Dievo malone, mąstysenoje paplitęs determinizmas. Žmogus jaučiausi mažas, netiki, kad yra galingo ir nuostabaus dalyko – proto – savininkas ir valdytojas. Protas paprasčiausiai yra mažai pažįstamas ir neatrastas. Kodėl žmonės turi vertinti mokslą, jei jo neturi? Tikėti protu, jei juo nesinaudoja? Ir štai jau XVI a. atgimsta ne tik antikinė kultūra, bet ir pats žmogus. Didieji geografiniai atradimai suteikia pasitikėjimo, žmogus užauga, didėja. Ima keistis pasaulio ir savęs suvokimas. Po Renesanso subręsta racionalumu grįsta epocha, vadinama Apšvieta. Tuomet švietėjai garsiai skelbia Horacijaus žodžius „Drįsk būti protingas!“. Iš pagrindinių to meto vertybių galima spręsti, kad jausmai bei širdies balsas nuslopinti ir visa galva pasinerta į mokslo gilumas. Bet argi įmanoma atsiriboti nuo jausmų?

Johano Vofgango Gėtės filosofinėje dramos „Faustas“ pagrindiniam veikėjui nepavyko atsikratyti jausmų. Priešingai, Faustas, visą gyvenimą pašventęs mokslui, pervargsta nuo jo ir visa savo esybe trokšta pats išgyventi tai, apie ką skaito tik knygose. Daktaras nori patirti visą jausmų gamą – nuo niekada nepažintos meilės iki begalinės kančios. Sunku pasakyti, ar „Fauste“ kas nors – protas arba širdis – laimi. Iš vienos pusės, šis kūrinys parodo, kad vis dėlto jausmai yra labai galingi ir gali mus kontroliuoti. Bet iš kitos pusės, juk daktaras kur kas didesnę gyvenimo dalį paskyrė mokslui.

Apžvelgę praeitį, susimąstome apie dabartį. Kaip yra šiais laikais? Kompiuterių ir naujovių amžiuje be racionalaus mąstymo išgyventi, ko gero, būtų sunku (galbūt ir neįmanoma). Bet įgimto žmogiško jausmingumo taip pat negalime atsikartyti. Tad, manau, kad yra teisinga tarp širdies ir proto skelbti lygiąsias.