Apie senatvę

Rašytoja, psichologė Genutė Petronienė sutiko su draugauki.me pasidalinti savo mintimis apie senatvę

Apie senėjimo procesą neretas pagalvoja su baime. Dauguma nenori pasenti. Juk šiuo laikotarpiu daugybe dalykų pasikeičia: sveikata, santykiai su artimaisiais, veikla, kūnas ryšiai. Dažnai žmonės pasineria į depresiją, vienatvę ar liūdesį. Svarbiausia rasti būdų, kaip sau padėti ir įsisąmoninti, kad senėjimas – tai laikotarpis, per kurį susiformuoja naujos vertybės, pasiekiama branda ir atrandama pati giliausia senatvės prasmė.

Psichologė Genutė Petronienė aiškina, kodėl senatvėje susiduriama su baimėmis ir kuo dažniausiai skundžiasi pagyvenę žmonės :

Senatvės baimė visiškai reali. Šiuo laikotarpiu sunkiau susipažinti su naujais žmonėmis, sunkiau atsiranda naujų draugų. Atrodo, kad daug kas gyvenime jau buvo. Iš tiesų sunku atrasti tai, ko dar nebuvo. Teko nemažai kalbėtis su senais žmonėmis, dažnai su jais susiduriu poliklinikoje ir skundai būna štai kokie: vienatvės atsiradimas, juk artimieji miršta, vaikai išvažiuoja į užsienį, taigi, netenki ir tų žmonių, kuriuos turėjai. Tai sunkus dalykas. Kitas aspektas, kurį man teko išgirsti yra susijęs su financine padėtimi. Poreikiai padidėja, o galimybės užsidirbti sumažėja. Ir be abejo, laikas. Pagyvenę žmonės dažnai nežino, ką daryti su laiku. Kol jie dirba viskas gerai, tačiau vėliau tampa sunku pačiam organizuoti laisvalaikį, hobius. Ir čia aš prisimenu vieną viduramžių pjesę: pas žmogų ateina mirtis ir jis puola prašyti visų pagalbos. Prašo proto, fizinių galių, tačiau viskas jį apleidžia. Tik vienas dalykas sutinka eiti kartu su juo – geri darbai. Tai, ką jis nuveikė per gyvenimą jam padeda. Manau, ši pjesė yra simbolis, kas gali nutikti su žmogumi.

Mes įpratę prie požiūrio, kad senatvė vaizduojama kaip nepilnavertis, menkas gyvenimas. Tačiau šiuo gyvenimo periodu atsiranda ypatingos vertybės, neretas atranda naujų siekių. Nepaisant įvairių sunkumų, visada galima kažko išmokti ir sau padėti.

Esu mačiusi žmonių, kurie spinduliuoja senatvėj specifine būsena. Aš niekad tokios būsenos nemačiau savo amžiaus žmonėse. Įdomu tai, kad mokslininkai yra ištyrę, jog kūrybiški žmonės visuomet lieka atviri informacijai, jie nesikeičia ir nejaučia senėjimo. Su amžiumi žmogus atsipalaiduoja. Man, asmeniškai, labai įdomu, kaip viskas bus ir kaip aš jausiuosi po kelerių metų. Tik senatvėje žmogus pribręsta suvokti dvasinius klausimus. Tikėjimas visada yra atrama. Tikinčių žmonių yra didesnis pasitenkinimas gyvenimu. Aš, kaip psichoterapeutė, dažniausiai konsultuoju nereligingus žmones, tikintis pas mane ateina tik vienas kitas.

Yra būdų, kaip senatvėje kitaip ir įdomiai žvelgti į gyvenimą. Yra tiek laiko, jog gali vis atrasti, ką nors nauja, nebandyta. Juk jei užsidarai savyje, tai ne senatvės kaltė, o pačio žmogaus. Visgi reikia atsiminti, kad žmogaus kūrybiškumui galo nėra.

Daugeliui žmonių paauglystė ir senatvė yra patys nelaimingiausi gyvenimo etapai. Štai tada ir reikia susirasti idėjų. Aš nuolat kalbėdavausi su inteligentiškais senukais ir prisiklausiau daugybe būdų, kaip įveikti senatvės kančias. Vieni žmonės rašo memuarus, kiti vaikšto prie jūros, augina anūkus, džiaugiasi sodu ir panašiai. Kūrybiški žmonės randa, ką veikti. Jei žmogus visą gyvenimą buvo pratęs nueiti į darbą, o paskui grįžęs tik būti šeimoj ir nieko daugiau neveikti, jis praranda sugebėjimą susigalvoti, su kuo bendrauti ir ką veikti.

Psichologė išskiria svarbiausius dalykus, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį:

Svarbiausia senatvėje judėti, kol judi, tol esi gyvas. Dažnai žmonės išėję į pensiją, pasijaučia, kaip iškritę iš mėnulio: nebežino, ką daryti, sėdi namuose. Kai kūnas nustoja judėti, jis pradeda sirgti. Judėkite fiziškai, dvasiškai, nes bendravimas ir judėjimas labai svarbu. Artimą ryšį geba kurti visi, nesvarbu, kiek bebūtų metų. Nesusensite, jei sugebėsite mylėti, jei būsite dvasiškai gyvi. Tai pakylėja.

Senatvė atneša išmintį, švelnumą ir palaimą. Svarbu išmokti susitaikyti su tuo, kas neišvengiamai keičiasi. Šiame gyvenimo periode atsiranda daugiau vietos ramybei, meilei, kantrybei. Visada ugdykite tai, kas jums padeda geriau jaustis.


Paskelbta

, , ,

sukūrė

Žymos:

Komentarai

Atsakymai į “Apie senatvę”: 6

  1. leontina avataras
    leontina

    Manynia, o kada gyvenimas buvo netikras? Planuok neplanavęs, Jis buvo visoks, nenuspėjamas. Liūdėsiu ir džiaugsmais, kopi į kalną pilnas vilčių. Randi tą patį „saldainį” tik įvyniotas kitaip. Senatvėje ateina ramybė. Arba, neviltis. Kaip toj dainoj, „Visas turtas smilkiniuos”. Turtėji ligomis, sudylusiais sąnariais, sutrikusią kraujotaka, ir dar nežinia kuo. Visko užtenka, nėra kur skubėti, bet planuoji daug ką nuveikti. Nes anksčiau nebuvo laiko. Na ir kas , kad neišeis. „A nam sioravno” Gyvenimas tęsiasi… Iki rytojaus, gaila ,kad nėra „šypsenėlių” nuotaikai išreikšti. Prašau Gintautą , Kaunietę, sukonstruokit komentarų paįvairinimui . Man laaabai patiktų. Priimčiau kaip dovaną, 80 – dešimtmečio proga.

  2. ma nynia avataras
    ma nynia

    Tik sulaukus senatvės prasideda tikrasis gyvenimas,

  3. zita avataras
    zita

    senatvė,tai toks gyvenimo etapas,kurio niekas nelaukia,bet kol leidžia jėgos turime džiaugtis,viskuo domėtis,dar kažko išmokti ar pamokyti kitus,turime šioj žemėj dar ką nuveikti…

  4. Patricija avataras
    Patricija

    Čia tai, Marena, teisybę kalba.

  5. Marena avataras
    Marena

    Savo senatvę reikia pradėti planuoti dar gerokai prieš pensijinį amžių ir savo planus būtinai įgyvendinti. Tuomet ir nebus streso – „ką veikti?”,kiekviena diena neš džiaugsmą ir buvusios ligos pasitrauks,o naujos bijos pas jus užsukti. :))Toks planas turėtų būti pirmam 10-čiui, o jam besibaigiant, vėl planuoti sekančiam laikotarpiui. Juk tiek daug nespėta padaryti, pamatyti, sužinoti, pajausti, atrasti!!!

  6. Palergonija avataras
    Palergonija

    Puikus straipsnis, ką ir bepridursi.Ateina ta senatvė ir gana,nors širdyje ir sunku patikėti,kad tau jau per 70.Dar tiek norisi nuveikti,pamatyti,patirti…Kartais būna be galo gera kai nereikia skubėti,kai neatsidžiaugi supančia žaluma,kai jauti artimą šalia,kai dar kartu.Juokaujame,kad gerai,kai skauda-reiškia dar esame.Dėl tikėjimo-tikiu,kad giliai tikintys laimingesni,o jeigu dar vaikystėje susvyruota,kai mokytoja aiškino,kad,,į bažnyčią eina tik tamsūs,atsilikę…“ ,o taip nesinorėjo tuo ,,tamsiu“būti…šiandien viską kitaip suvoki,bet peržengti tą vidinį barjerą ne taip paprasta.Na o senatve kol kas džiaugiuosiu

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.