Nuotraukoje – Kaišiadorių grupės nariai perduoda tulpę.
2008 metų balandžio 12 diena, Kaišiadorių kultūros rūmai. Baigiasi konferencija Pasaulinei sergančiųjų Parkinsono liga dienai paminėti. Kaišiadorių savitarpio paramos grupė perduoda simbolinę tulpę Klaipėdos savitarpio paramos grupės pirmininkei Magilionai Kilpienei. Pagarbiai laikydama rankose pasaulinį sergančiųjų Parkinsono liga simbolį Magiliona pasakė „Pasižadame, kad laistysime, globosime, auginsime ir mylėsime.”
Mostelėjo tulpelė raudonais žiedlapiais ir, pasiėmusi į kelią sau kaišiadoriečių širdžių beribę šilumą, beveik per visą Lietuvėlę nuskrido į Klaipėdą. Aišku, skrisdama ji žvilgtelėjo kas naujo parkinsonikų – jurbarkiečių padangėje.
Jurbarkiečių ir klaipėdiečių pažintis jau skaičiuoja penktuosius metus. 2004 m. rugsėjo 9-15 d. Nr.35 (703) „Bičiulystė” rašiau „Kai iš kuklių lėšų, skirtų biudžete rajono nevyriausybinėms organizacijoms LPD Jurbarko skyriaus nariams pagal projektą „Kuo ilgesnis sergančiojo savarankiškumas, tuo lengvesnė slauga” buvo sudaryta galimybė pamatyti Nidą, džiaugsmo buvo tiek, tarytum būtume išlošę milijoną…. Pakeliui Klaipėdoje ir „Smiltynės perkėloje” prie mūsų grupės prisijungė Klaipėdos – Palangos savitarpio paramos grupės atstovai. Mes kartu žavėjomės unikalia Kuršių nerijos gamta, o likusieji Klaipėdoje laukė mūsų sugrįžtant. Radome papuoštą stalą, prie kurio kalbėjomės, mokėmės, kaip palengvinti likimo pasiųstus Parkinsono ligos nepatogumus. Buvo ir dainų, ir žaidimų.”
Nuotraukose – akimirkos iš jurbarkiečių ir klaipėdiečių susitikimo
Ne vieną kartą esu dalyvavusi Klaipėdos grupės susirikimuose. Labai maloniai nuteikia jų geranoriškumas. Žinodami, kad Šilutės rajone kol kas nėra grupės, jie nepamiršta į susitikimus pakviesti kaimynus. Liucija, Vadimas ir kiti jaučiasi lygiaverčiais grupės nariais. Į tai reikėtų atkreipti dėmesį visoms jau susiformavusioms grupėms, tai yra pasiūlyti prisijungti kaimynams, o esant reikalui ištiesti pagalbos ranką.
Klaipėdiečiams labai pasisekė, nes jie turi patikimą geranorišką globėją – gydytoją-neurologę Vaivą Jurgutienę. Tokie medikai yra didelis turtas visai draugijai.
Grupės pirmininkė Magiliona Kilpienė niekada nebuvo abejinga Lietuvos Parkinsono draugijos veiklai. Nebodama, kad Parkinsono liga jau padarė savo juodą darbą, ji stengiasi dalyvauti tarybos posėdžiuose, konferencijose ir renginiuose.
Nuotraukoje – Magiliona tarybos posėdyje Abromiškių reabilitacijos ligoninėje.
Paskutinį kartą su klaipėdiečiais susitikau neseniai. Žiūrėjau į jų susirūpinusius veidus ir galvojau – kaip gerai, kad Parkinsonas atėmęs iš mūsų fizines jėgas paliko mąstymą. Koks didelis turtas yra vienybė ir pagarba draugams, pagalba ten kur labiausiai reikia. Kokia didžiulė jėga slypi mumyse – nesusiskaldyti, veikti išvien, kartu. O gal ta jėga slypi gležnoje tulpelėje, 1997 metais sujungusioje sergančiuosius Parkinsono liga ir jų globėjus visoje Lietuvoje…
Supratę, kad silpname kūne dažnai slypi didelė dvasinė stiprybė, 2008 metais pasodinome pirmąsias drebules, tikėdamiesi, jog trapus, nuolat drebantis medelis taps sergančiųjų Parkinsono liga lietuvišku simboliu. Klaipėdiečiai dar nepasodino drebulėlės. Noriu jiems palinkėti, kad po respublikinės konferencijos jų grupė dar labiau sustiprėtų ir tęstų prasmingą veiklą.
Nuotraukose – grupės aktyvas susirinko aptarti, kaip vyksta pasiruošimas respublikinei konferencijai.
2009 m. balandžio 18 dieną, dėkodama klaipėdiečiams už šilumą, meilę ir globą, tulpelė pasirengusi sutikti naujuosius savo globėjus.
Parašykite komentarą