Pagal Mavros Gatos filosofinę pasaką „Kas yra meilė?“
Žmogus turėjo keturis sūnus: trys buvo protingi, o ketvirtasis mėgo vaikščioti po pievas, klausytis jūros ošimo ir svajoti.
Prieš atsisveikindamas su gyvenimu, tėvas pakvietė vaikus ir tarė: „Mano sūnūs, kai tik mane palaidosite, uždarykite trobą ir eikite į pasaulio kraštą laimės ieškoti. Tegul kiekvienas iš jūsų ko nors išmoksta, kad galėtumėte patys savimi pasirūpinti”.
Mirus tėvui, vaikai išėjo į pasaulio kraštą laimės ieškoti ir susitarė, kad susitiks po trijų metų toje pievoje, kur išsiskyrė, ir papasakos, kas ko išmoko per tą laiką.
Prabėgo trys metai, ir laikydamiesi susitarimo, grįžo broliai iš pasaulio krašto į gimtąją žemę. Atėjo pirmas brolis, kuris išmoko dailidės amato. Jis nukirto medį ir išdrožė mergaitę. Grįžo antras brolis, pamatė medinę merginą, ir būdamas siuvėju, nusprendė ją aprengti gražia šilkine suknele. Atėjo trečias sūnus, papuošė moterį auksu ir brangakmeniais. Jis buvo juvelyras.
Ketvirtasis brolis nemokėjo nei drožti iš medžio, nei siūti – jis mokėjo klausytis, išgirsti ir suprasti, ką kalba žemė, ką taria medžiai, žolės, žvėrys ir paukščiai, žinojo dangaus planetų paslaptis ir dar mokėjo dainuoti nuostabias dainas. Pamatęs medinę moterį prabangiais rūbais, papuoštą auksu ir brangakmeniais, jis uždainavo širdies dainą, kuri įkvėpė sielą į medinę moterį ir ji atgijo.
Tada pirmasis brolis tarė:
„Aš tave sukūriau, būk mano žmona”.
„Būk mano žmona, nes aš aprengiau tave”, tarė antrasis.
„O aš tave padariau turtingą”, prabilo trečiasis. Padėkojusi trims broliams, mergina pasakė :
„Tu mane sukūrei – būk mano tėvas. Tu mane aprengei, o tu papuošei – būkite mano broliai. Apkabinusi ketvirtąjį brolį, mergina tarė: tu įkvėpei man sielą ir išmokei džiaugtis gyvenimu, būk mano vyras!”
Kartais sunku atsakyti į klausimą, ko nori iš gyvenimo? Ko ieškai gyvenime? Žemiškų gėrybių? Žvaigždės danguje? Žmogaus tarp žmonių? Mano galva, atsakymas sudėtingas, o kartu ir paprastas – randame tai, ko ieškome. Pasakos mergina surado gyvenimo džiaugsmą sielos grožyje, gerume, žmogaus viduje, jo širdyje.
Perskaičiusi Gintauto rašinį „Jei senjorai neišlakstys“, mąstau, kas patraukia ne tik svetainės dalyvių, bet ir žiūrovų dėmesį – naudingos temos, rašymo stilius bei rašto kultūra, draugiška aplinka, įdomūs žmonės? Štai apie žmones, konkrečiau apie vieną iš mūsų ir norėčiau pakalbėti – tai Gerhardas, su kuriuo artimiau susipažinau praėjusio savaitgalio išvykos į Smalininkus metu.
Stebiuosi, kiek daug turto telpa jo viduje – šokis, daina, poezija, draugystė, paslaugumas, meilė, darbštumas, ramybė ir dar daug kitų teigiamų savybių, kurių nebeįvardinsiu, nes gali kilti įtarimų, kad tokių žmonių nebūna. Kad taip neatsitiktų, pateiksiu keletą įrodymų. Gerhardas – pavyzdys sergantiems Parkinsono liga. Fizine ištverme ir vikrumu jis gali varžytis su sveikuoliais. Jo paties kuriama muzika ir daina pripildo namus šilumos ir džiaugsmo, kuriuo jis dalijasi su gerąja šių namų dvasia – žmona Vida. Per trumpą mūsų viešnagės laiką, spėjome pabuvoti Senosios technikos muziejuje, aplankyti keletą gražių sodybų, pasisemti stiprybės iš gamtos ,paskaityti Aldos poezijos, padainuoti ir su kaupu papildžius sielos turtus, pasidalinti jais su ištikimais draugauki.me senjorais.
Rasma
Parašykite komentarą