Su drauge geriant arbatą ir žiūrint pro langą, akys užkliuvo už plačiai įsikerojusios mūsų aktinidijos. Diskutavome kodėl šį artimą kivio giminaitį, retai kas augina. Juk jam ypatingų auginimo sąlygų nereikia, augalas gražiai atrodo, uogos labai skanios ir svarbiausia vitaminingos. Suvalgius vieną uogą, gauname visos paros vitamino C normą. Tai reiškia, kad kelis kartus pranoksta citrusinius vaisius. Taigi tik teigiami argumentai.
Lietuvoje populiarios dvi aktinidijų rūšys tai Smailialapė (dailioji) aktinidija ir Margalapė aktinidija. Pas mus auga Margalapė. Pastaroji yra atsparesnė šalčiams nei Smailialapė. Štai ką apie jas rašo literatūroje:
Daugiametis dvinamis vijoklinis augalas. Užauga iki 7m aukščio(stiebas tėvynėje užauga iki 25m aukščio ir 10-15cm skersmens). Žievė ruda, miltuota. Lapai ovališkai kiaušiniški, kiaušiniški arba elipsiški, 6-13cm ilgio ir 5-10cm pločio, smaili, smulkiai dantyti, viršutinėje pusėje tamsiai žali, blizgantys, apatinėje šviesesni, prie gyslų pūkuoti. Prieš žydėjimą daugumos lapų viršūnės pabąla, o sirpstant uogoms- parausta. Žiedai vienalyčiai, žalsvi, kvapūs, 1-2cm skersmens. Žydi birželio-liepos mėnesiais. Vaisiai- 2-3cm ilgio, 1-1,5cm skersmens žalsvos saldžios su išilginiais ruoželiais uogos, turinčios daug sėklų. Uogos prisirpsta liepos pabaigoje ne vienu metu. Sėklos tamsiai rudos. Maistinis, dekoratyvinis, vaistinis, vitaminingas augalas.
Aktinidijos dauginamos sėklomis, auginiais ir atlankomis. Iš sėklų išauginti krūmai pradeda derėti ketvirtaisiais arba penktaisiais metais. Aktinidijos auga bet kokios mechaninės sudėties, normalaus drėgnumo, pakankamai derlingoje, purioje, nepiktžolėtoje, vandeniui ir orui laidžioje, neutralios arba silpnai rūgščios reakcijos dirvoje. Netinka lengvos, greitai džiūstančios smėlio, taip pat sunkios molio dirvos. Margalapės aktinidijos sodinamos 1,5-2m, smailialapės- 2-2,5m atstumais į 60cm gylio ir 80cm pločio duobes. Aktinidijos- dvinamiai augalai ir 4-5 moteriškiems augalams sodinamas vienas vyriškas krūmas, kuris gali augti iki 20m nuotoliu. Aktinidijos sodinamos pavasarį arba rudenį. Pasodinus gausiai palaistomą. Iš krūmo surenkama 3-4kg uogų. Aktinidijos atsparios šalčiams. Graikiškai actis- spindulys; žiedo piestelės purka spinduliškai išsiskleidusi.
Mes šio augalo vyrišką ir moterišką krūmus nusipirkom gana senai, jei neklystu prieš penkiolika metų. Atsimenu, kai moteris juos pardavusi, patarė sodinti pavėsyje ir saugoti nuo kačių, nes jos labai mėgsta graužti aktinidijų šakeles ir šaknis. Taip ir buvo. Kelis metus iš eilės katės trynė ir graužė dar mažus krūmiukus, todėl jie augo silpnai, buvo nuskurę. Teko aptverti metaline tvorele. Krūmai ilgokai nevedė. Uogų paragavom gal tik prieš penkis metus. O atsigavo jie dėl vieno nesusipratimo: Šalia buvo vaikų pastatytas medinis namelis. Pradėjęs pūti jis nuvirto padarydamas aktinidijai tarsi užuovėją. Nuo to laiko ji ėmė bujoti, leisti naujus ūglius. Dabar jau nuvirtusio namelio nesimato, be to augalas kėsinasi lipti į netoliese augančius kriaušę ir jazminą. Taigi reikia genėti. Literatūroje skaičiau, kad iš jų daro uogienes, džiovina (gaunasi panašios į razinas), netgi daro vyną, tačiau mes jas valgome šviežias, konservuojame vitaminus savo organizme ir drąsūs pasitinkame peršalimo sezonus…
Parašykite komentarą