Apie bedugnę

„Jūsų būtyje yra gili praraja lyg kokia bedugnė. Jums niekada nepavyks užpildyti šios prarajos, nes jūsų poreikiai yra neišsenkantys. Tad turite darbuotis aplink ją, kad praraja palaipsniui užsitrauktų.” Henri J.M.Nouwen

Gyvenime nutinka dalykų, kurie užgriūva pečius sunkia našta, sunkiai lenkdami prie žemės kaip šiųmetinio pavasario sniegas liaunas medžių šakas.  Kai kurie dalykai atrodo tokie baisūs ir neteisingi, kad tavo širdyje, rodos, atsiveria amžina praraja. Kurį laiką priblokštas žiūri į tą atsivėrusią bedugnę ir negali suvokti, reali ji ar ne? Kartais galvoji, jog tai – tik miražas, štai, mirktelsi akimis ir ši regimybė, vos suvirpėjusi, išnyks, ir tu laimingas nustraksėsi tolyn. Tačiau jau kitą akimirką ši bedugnė užgriūva savo nesuvokiama tamsa ir tu kiekviena savo ląstele pajunti – deja, ji egzistuoja… Štai ji prieš tave, atvėrusi savo bedantę, grėsmingą burną, šnibžda tau: „…viskas beprasmiška, eikš, eikš pas mane…”

apie bedugne

Tas šnibždesys kelia skausmą, nes kažkur viduj suvoki, kad ji meluoja, bet tave apleido jėgos, tu stovi lyg suparalyžuotas ant savo bedugnės krašto ir daugiau nieko nepajėgi, tik stebeilytis į tą hipnotizuojančią, siurbiančią gelmę… Tačiau kažkurią prašviesėjimo akimirką supranti, jog pagunda paskęsti skausme pati savaime yra absurdiška: tai nepadės pasprukti nuo skausmo. „Yra tik dvi blogybės, – tęsia savo mintį Henri J. M. Nouwen, – kurių reikia vengti: kad galite visai paskęsti savo skausme ir kad daugybė dalykų gali atitraukti jūsų dėmesį ir jums nerūpės žaizda, kurią norite užgydyti.”

Pirmiausia, ką reikia sugebėti padaryti – tai stipriai užmerkti akis… ir priversti save pripažinti – taip, ji yra. Bedugnė egzistuoja. Tačiau ji nėra pasaulio kraštas ir nėra viso ko pabaiga. Už jos atsiveria kiti horizontai, turi tik ieškoti kelio, kaip įveikti tą bedugnę. Gal ieškodamas turėsi leistis į klaidžiojimus, truksiančius visą gyvenimą? O gal – kaip Ikaras – pasiryši beprotiškam skrydžiui? O gal po tavo nuoširdžių maldų nusileis Angelas ir išties tau gelbstinčią ranką?… Išeitis visada yra, bet turi atkakliai dirbti:  ieškoti, surasti ir – rinktis, o tai dažniausiai būna daug sunkiau, nei galėjai numanyti… Viena tik aišku: privalai nenuleisti rankų, dar truputį pasistengti, dar pasistumti nors per pėdą, dar ir dar… Ir ateis akimirka, kai tavo bedugnė pasirodys ne tokia gili ir baisi… o kartais net ir juokinga, tarsi griovys, kurį vaikystėj bijojai peršokti, bet atėjo laikas ir tu pasiryžai.

…Kaip sakė vienas rašytojo fantasto Stiveno Kingo (Stephen King) herojus: „…tada eik. Yra ir kitų pasaulių…”


Paskelbta

,

sukūrė

Komentarai

Atsakymai į “Apie bedugnę”: 7

  1. anelija avataras
    anelija

    man tai pati didžiausia bedugnė, kai negali judėti. Kol vaikštai tai prie lango rymoti nėra laiko, bet kai liga paguldo į patalą tai minčių visokų galvoj kirba. Negana kad negali savęs apsitarnauti dar ir skausmus didelius tenka kęsti. Labai liudnai parašiau, bet tokių situacijų buna.

  2. Regina avataras
    Regina

    Frišo „Štileryje”radau citatą;rodos ,stovi ant lango degančiame name.Už tavęs liepsnoja ,dega.Ir tada suvoki- būtina skristi.Nors ir nemokėjai- ištiesk rankas ir skrisk.Man tai pasirodė prasminga.

  3. aldonaK avataras
    aldonaK

    Bedugnę kiekvienas supranta kitaip ir kiekvienas ją jaučia. Ypač tai pajuntama kai pasieki tam tikrą amžių, kai už pečių visi būtiniausi darbai , varę tave kaip kumelaitę tik pirmyn… Bet tą „bedugnę” , manau, reikia prisijaukinti, žinoti, kad ji yra šalia ir, kaip draugė, laukia kada aplankysi.
    Vakar per TV rodė seniausią pasaulio žmogų -japoną 112 metų. Vieštatie…. Matyt jis susipyko su gyvenimo bedugne, jei kelio į ją neranda. Rašau gal ir negailestingai, bet
    , žinau, kad jei ir nekalbėsime apie tai ko nenorim, vis tiek to neišvengsime. Tik nereikia kaip stručiams slėpti galvą smėlyje.
    Neužsigaukite, jei kai nepatiko mano žodžiai. p. Jurgita, man Jūsų straipsnelis labai patiko. Ramumo linkiu viesiems ir visoms, šilto , jaukaus pavasario….

  4. Patricija avataras
    Patricija

    Reikia kovot, nepasiduot, iš negalimų, neišvengiamų blogybių reikia pasirinkt pačią blogiausią ir apgalvot įvairiausias įmanomas priemones.

  5. Nemira avataras
    Nemira

    Jurgita, Jūs teisi. Galima sėdėt ir godot, sielvartaut, kaip blogai, kaip skauda ar skaudu, kaip vieniša ir visi lyg susitarę prieš tave nusiteikę, bet galima kabintis kad ir už Žemės krašto, kaip tam M.K. Čiurlionio paveiksle, stengiantis vėl tvirtai ant jos atsistot ir gyvent. Tada viskas visom spalvom atgyja. Ir pats esi bent sau nuostabus.

  6. Regina avataras
    Regina

    Aš skaitau Jean Houston „Aistra gyventi”,man padeda…

  7. Gintautas avataras

    Ačiū, kad užsukote pas mus, Jurgita.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.