Penki šaukštai cukraus (arba majonezo)

Maniau, kad tie laikai seniai jau praeityje. Pasirodo, klydau.

Mano krikšto dukra neseniai pakeitė mano įsitikinimus ir sugrąžino laiku atgal. Ji gyvena nedideliame bute viename iš tų šiuolaikiškai simpatiškų naujos statybos daugiabučių. Buvo įdomu išgirsti, kas yra namo bendrija, ką ji veikia ir kokias realias išraiškas demonstruoja laiptinės gyventojų kasdienybėje.

Žinoma, tai nėra taisyklė ir nereikėtų priimti kaip visuotino reiškinio. Vienok, mano giminaitei pasisekė – nepasisekė (rinkitės, kas kam arčiau prie dūšios) labiau nei kitiems naujakuriams. Neduoda jai ramybės tie kaimynai. Nei muzikos garsiai klauso, nei durimis tranko, nei laiptinėje šiukšlina (priešingai – visuomet tvarka), ir pasisveikina visuomet ir pakalbina. Atrodo, sakytum, kad gyveni su didele ir be galo nuostabia šeima.

penki saukstai cukraus

Tačiau yra vienas įdomus ir keistas niuansas. Kaimynėlių polinkis skolintis tam tikrus maisto produktus mikro dalimis. Vienam to pritrūko, kitam ano, trečiam dar kažko. Eina vienas po kito šniūrais, beldžias į duris, dėsto savo prašymus, kaip būtų malonu, kad pagelbėtų, nes vat ėmė ir pritrūko trijų sorų kruopų. Keletas paskutinių apsilankymų buvo su tokiais tikslais  (deja, bet viskas būtent taip ir buvo):

  • „Gal galite paskolinti šaukštą majonezo?” Mano dukterėčia, nesuprasdama tokio ašarojimo ir neįsivaizduodama, kaip galima duoti „šaukštą” majonezo, davė visą turėtą, ką tik pradarytą indelį. Negi terliosiesi su tuo šaukštu, save statysi į keistą padėtį ir iš žmogaus tyčiosies? Istorija tuo nesibaigė, už geros valandos beldimas į duris ir majonezo stiklainio grąžinimo procedūra bei gausios padėkos pagelbėjus ir netgi paragavimui kažkoks kulinarinis šedevras lėkštėje (kurią – naujas vargas – reiks kažkaip grąžinti, o grąžinant irgi reikia kažką į lėkštę įdėti, ar kaip ten?).
  • Nepraėjus nei kelioms dienoms, skambutis į duris. Kitas kaimynas su klausimu: „Gal turite paskolinti majonezo? Darau baltą mišrainę ir pritrūko.” Dukterėčia minėjo, kad ši savaitė buvo pati įsimintiniausia skolinimų virtinėje. Gerai, kad majonezą buvo grąžinus ana kaimynė, tai šiai buvo pasiūlytas dar nė pusės nepasiekęs likutis iš didžiosios raidės. Ačiū Dievui, ši kaimynė nesugalvojo grąžinti indelio su baltos mišrainės likučiais viduje.
  • Laikas teka sava eiga, dienos eina ir staiga vėlyvą metą – jau ir pižama spėta užsivilkti, ir mintys pradeda laisviau tekėti, ir pirmieji miego fragmentai apsilanko – tik staiga skambutis į duris. Giminaitė pagalvojo, kad dabar jau tikrai kažkas kam nors nutiko, gal kas skubaus. Atidaro duris, o ten: „Atsiprašau, gal galit paskolint penkis šaukštus cukraus?” Vienintelis teigiamas šios istorijos aspektas yra tas, kad dukterėčia nemiegojo ir jos neprižadino, bet pasiutimo – pasakojo – buvo daug. Vos neišgrūdo pro duris kaimynėlės. Visgi šiais laikais žmonės moka tvardytis ir 22.00 val. ji sėkmingai įpylė pusę cukrui laikyti skirto indo (Apie 500 g, nes vėlgi, kaip galima žmogui duoti tiesiog penkis šaukštus cukraus? Jei turi daug, duodi pusę, to ką turi. Jeigu turi mažai, atiduodi viską.) į kaimynės lėkštę ir palinkėjo geros kloties.

Aš visiškai palaikau krikšto dukrą. Nematau prasmės ir įžiūriu elementaraus elgesio ir padorumo stoką tokiuose prašinėjimuose. Na, suprantu, jeigu mažas vaikas staiga susirgo ir reikia vaistų (ir tam yra budinčios vaistinės) ar kažkokios skubios pagalbos. Bet jeigu man pritrūko vieno ryžio ir trijų spagečių – dėl to trukdyti kaimynus? Iš kitos pusės aš visuomet pasižiūriu, ar viską turiu prieš pradėdamas gaminti. Ir nesiimu, jeigu neturiu ar jeigu tingiu nuvažiuoti įsigyti. Arba, kaip vakar pasakojau, neturėjau reikiamų dalių, tai kepiau pyragą be kremo – ir toks gerai, jeigu išties nori. Įsivaizduojat, nueinu ir sakau: „Sveikučiai, labai labai labai atsiprašau, kremą pyragui darau, gal netyčia turite šiek tiek Philadelphia sūrio?”

Nors ilgus dešimtmečius pragyvenau anais laikais daugiabutyje, netgi tuomet tokių kultūrinių reiškinių patyriau tikrai nedaug ir net buvau pamiršęs apie tokį komunikabilumo fenomeną. Pasirodo jis gyvas ir netgi tarp jaunų žmonių. Bijau tik pagalvot, jeigu pasakai, kad neturi cukraus. O juk taip gali būti, kai kas antras vegetaras ir veganas, ar šiaip sveikatos puoselėtojas ar turi tik brangaus rudojo cukraus, kuriuo dalintis visai nesinori. Užrūstint greit gali tokį kaimyną. Ir šiaip neįsivaizduoju atsiprašinėjimo procedūros dėl penkių šaukštų cukraus neturėjimo. Kažkokiu naftalinu, nekultūra, sovietiniu socialumu dvelkia.


Paskelbta

, ,

sukūrė

Komentarai

Atsakymų į “Penki šaukštai cukraus (arba majonezo)”: 14

  1. Danutė, avataras
    Danutė,

    p. Regina.Už pagalbą,nesvarbu kam,visada bus atlyginta.O jau kaip tas,kuriam paaukota,tą auką panaudoja-jo asmeninis reikalas,aukotojas už tai neatsako.

  2. Gintautas avataras

    Žinoma, kad gerai, negali būti net kalbos, Regina. Bet žmonės kažkurioje vietoje pradeda piknaudžiauti ir naudotis, pamatę, kad štai pas vieną užeini – pagelbėja, kitas net durų neatveria. Žinoma, sugrįš pas pirmąjį ir ne vieną syk. Žinau ne vieną situaciją, kai galiausiai pradedama lipti ant galvos. O padėti juk norisi. Taip ir gyveni balansuodamas.

  3. regina avataras
    regina

    Ir aš noriu papasakot apie skambutį į duris.Vieną dieną paskambino- gatvės kaimynė[gyvenu privačiam name ],aiškiai išgerianti ,paskolyk iki pensijos ,aš paskolinau ,nors supratau – neatiduos,pragers.Šianden vėl paskambino,vėl ji- žiūri prašančiom akim ,bet sako;gal turi lašiukų nuo širdies ,labai blogai jaučiuosi.O aš neturiu lašiukų.Tai blogai- ir pikta nuėjo.Prisiminiau gerb.Gintauto straipsnį,ir sugalvojau pasitarti- gerai aš elgiuosi ar blogai?Dūšioj man gaila tos moteriškės,ne visi juk sugeba su stresais kovoti.

  4. Taip, avataras
    Taip,

    juk kiekvienas skambutis į duris,suveikia.

  5. Gintautas avataras

    Ačiū už dar vieną įdomią įžvalgą, Danute. Negirdamas, galiu pasakyti, kad ji tikrai bent jau nepiktybinis žmogus. Bet ir tokius žmones toks savotiškas kaimynų elgesys veda iš pusiausvyros. Kažkoks privatumas juk turi būti namuose?

  6. Danute, avataras
    Danute,

    p. Gintautai,man atrodo,kad kiekvienoje situacijoje reikia įžvelgti gerus dalykus.Matyt,Jūsų krikštaduktė yra labai malonus,geras,nuoširdus,dosnus,neskūpus,patikimas žmogus,todėl ir užeina tie kaimynai,galbūt,peržengdami ribas.Juk pas nemalonų,nepatikimą žmogų tikrai neis skolintis žiupsnelio druskos ar dar ko nors.

  7. Nemira avataras
    Nemira

    Kodėl reikia būtinai ko skolintis ar prašyt atlėkt, jei nori pabendraut? Nieko nesakau, jei susidraugavę vienas kitam ką ne tik skolina ar duoda ar iškepęs pyrago atneša pavaišint. Gyvenu daugiabutyje, kur irgi bendrija. Nėra tokios mados. Pasilabinam, pasišnekam. Su vienais daugiau, su kitais mažiau. Nuo žmonių priklauso.
    O dėl to kad prašyt sunku. Man sunku, nes nemėgstu nieko prašyt, taip išmokyta, gyvent iš to ką turiu. Bet yra žmonių, kuriems tai lengva kaip nusispjaut. Tai irgi įprotis ir savotiškas kaip matau būdas bendraut. Mano manymu bendravimui reikalingi bendri interesai, o ne skolinimosi manija. Tai jau žinot blogas įprotis. O ir skolinasi dažniausiai tie kurie tikrai neskursta.Tai mano nuomonė. Atsiprašau, jei nepatiks.

  8. Gintautas avataras

    Aš kalbu apie šaukštą majonezo. Na, gerai, galbūt bus paprasčiau suprasti apie ką kalbu šiais pavyzdžiais: vieno degtuko pasiskolinimas arba, tarkime, tualetinio popieriaus keletos „lapelių” pasiskolinimas. Atplėškite, na , prašau!

  9. regina avataras
    regina

    Fenomenas – skolintis ?O tai kaip vadinasi tie ,kurie ,iš paskolų ,gyvena ,namus statosi?Eilinė moteriškė ,norinti pabendrauti su kaimyne -ne fenomenas.

  10. Gintautas avataras

    Ne apie tai straipsnis, Regina. Tie žmonės dirbantys ir uždirbantys puikiausius atlyginimus. Tiesiog štai toks bendruomeniškas skolinimosi fenomenas.

    Čia niekas neubagauja iš aprašytų herojų. Prašyčiau labiau įsiskaityti prieš ką nors rašant, nes būtų kurkas smagiau aptarti patį fenomeną, o ne aiškintis 10 Dievo įsakymų, kuriuos privalo vykdyti visi.

  11. regina avataras
    regina

    Paskolinčiau ,ir dar iškepčiau.Bet čia kiekvieno asmeninis požiūris.Tik žinau iš asmeninės patirties;prašyti yra labai sunku ,lengviau – duoti.

  12. Gintautas avataras

    Taip, teisingai. Duoti, neprašius yra normalu. O nuolat kaulyti yra nenormalu.

    „Labas, kaimyne, norėjau iškepti 10 stintų, bet žiūriu, kad keptuvėj tik 9, gal paskolintum vieną?”

  13. regina avataras
    regina

    Jei kaimynas su Jumis pasidalina stintų laimikiu -tai normalu ,o jei kaimynė pritrūko cukraus – nenormalu .Aš ,asmeniškai,dalinuosi,neskaičiuodama kąsnių.

  14. Nemira avataras
    Nemira

    Esu patyrus kažką panašaus. Tai stiklinės miltų, tai pipirų, tai druskos. Turėjom mes čia irgi tokią kaimynę. Pas visus laiptinės kaimynus tai to tai ano prašinėdavo, kai pietus pradėdavo virt. Niekada nieko negrąžindavo. Ir kaip grąžins ten kokius kelis lauro lapelius, morką ar pan. Aš tai trumpai drūtai kartą pasakiau, kad parduotuvėj yra ir tegul nusiperka. Daugiau neateidavo. Ir nesisveikindavo. Niekada nieko neprašau, gaminu iš to ką turiu. Taigi Jūsų dukterėčiai reiktų mandagiai porą kartų neigiamai atsakyt. Arba pačiai kokį porą kartų apie 22 val. nulėkt ko paprašyt. Atprastų greitai. Daugiau nebeitų. Jau tikrai keistokas bendravimo būdas, o greičiau tai įkyrumas. Pabendrauju su kaimynais, bet tikrai ne ko prašinėdama.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.