Šiandien išėjau į kiemą ir supainiojau viešuosius ir privačius interesus. Esu paskirtas savo šeimos prižiūrėti šunį ir eiti šias pareigas jau kelintą kadenciją iš eilės. Pasinaudojau įgaliojimais ir leidau palaižyti augintiniui man ranką. Be to, vaikštant tiesioginio pardavimo atstovams po kiemus ir siūlantiems naują gardų maistą šunims, atidaviau šunelio išlaikymui skirtas organizacijos lėšas šiam pardavėjui, neatlikęs jokių apklausų, nenuėjęs į parduotuvę išsaiškinti ar kiti tiekėjai neatvežė pigesnių ir geresnių pašarų, dar labiau stiprinančių dantis ir priverčiančių kailį labiau blizgėti. Taigi, kaip sakoma, akivaizdžiai protegavau tą konkretų gatvės pardavėją, kurio, matyt, galiausiai ir buvau įduotas, nes specialiosios tarnybos mane sekė, o gal net ir pakišo jį specialiai.
Supainiojęs viešuosius ir privačius interesus, nusiminiau ir nuėjau į Maximoje įsikūrusį kažkokį tinklinį restoraną išgerti kavos. Vis galvojau apie šunelį, kurio tikriausiai daugiau jau niekada nepamatysiu. Jį iš manęs atims, nacionalizuos ar atiduos sąžiningam administratoriui. Mane atleis iš pareigų, turėsiu vėl ieškotis naujos veiklos namuose. Dešimčiai metų į priekį net nesvajoti apie kokio nors kito gyvūno priežiūrą.
Sugadinta reputacija šeimoje, prieš kaimynus ir prieš gyvūnus. Ar norės kuris nors tokio šeimininko? Gerai, kad dar viskas baigėsi be teismų ir aplinka pakankamai atlaidžiai pažiūrėjo į susiklosčiusią situaciją. O man beliko apmąstymai ir galimybė mokytis iš klaidų. Turėjau puikią pamoką. Taip pat imsiuos atgailavimo ir pradėsiu antikorupcinių paskaitų ciklą, kurias skaitysiu Lietuvos mokyklose.
Tai mano pirmas viešas atsiprašymas dėl supainiotų viešųjų ir privačių interesų. Vis žingsnis į priekį.
Parašykite komentarą