Po to, nueini prie lango ir stebi krentantį pirmąjį sniegą. Snaigės sukasi ratu. Tai tiesa. Šoka savo ritmu ir tik joms žinomu žingsniu. Specialistai choreografai pasakytų, kad jos šoka nevienodai, nesinchroniškai, nesurepetavę. Vaizdas visvien ramus ir tylus ir masinis, tarsi šoktų visi žemės gyventojai vienu metu. Bet snaigių dar daugiau ir tas jų žaismas yra savitai tvarkingas, vyksta be pertrūkių ir klaidų. Ir labai vienodai baltas, ištrinantis toliau esantį vaizdą. Matai antrą snaigių užuolaidą, trečią, dešimtą, dvidešimtą, toliau baltas kaleidoskopas ištrinantis ir nubalinantis net artimiausius daiktus. Jautresnį žmogų, snaigės, žiūrėk, dar ir užhipnotizuotų. Savo nekaltu ir švelniu metodu išvalydamos galvą, mintis, sielą, nušviesdamos nauja, šilta šviesa visą kūną, kuris nugrimzdęs į nakties miegą, prabustų tikros pasakos pusėje, o ne pasakiškoje realybėje.
Džiaukitės žiema ir jos malonumais.
Parašykite komentarą