Senis

Senis
Senis

Senis – neslėpsiu, kad šis žodis užstrigo ir užsiliko mano galvoje, skaitant vakarykščius draugauki.me straipsnius.

Ankstyvo vaikų atskyrimo nuo tėvų, ar atsikratymo vienų kitais motyvai yra seni kaip ir mūsų pasaulis. Lygiai kaip sena pagarba vyresniam žmogui, seniui. Nes senas, tai reiškia patyręs, žinantis, suprantąs. Kultūros ir regiono klausimas, ar ne?

Prisminus senį, gyvenusį prie jūros, šis žodis tarsi pateisina savo spalvą. Moteriškė siuntinėjanti ir reiškianti kaprizus savo antrajai pusei reiškia gana aiškų ir konkretų požiūrį į savo artimąjį: pagarbos neverta, užgaidas tesugebanti tenkinti žmogysta, kuri neatsikalbinėdama, nuleidusi galva vykdo paliepimus. Tikras senis, ar ne?

Vienus seniais paverčia piktosios namų šeimininkės, bet savarankiškai pasirūpina tokiu įvaizdžiu. Juk neretai tiesiog intuityviai pasakome eidami gatve: „Žiūrėk, senis!” Senių iš tiesų yra daug ir jų įvairių tipų. Kaip mokslininkai pasakytų, skirtingi žanrai tiek pagal kilmę, tiek pagal regioną, tiek pagal socialinį statusą ir pan. Aš ir pats kartas jaučiuosi Seniu ir žinau, kad taip mane suvokia kiti. Bet kitą dieną, žiūrėk jau „ponas”. Ironiška girdėti tiek „ponas”, tiek – patikėkite – „senis”.

Žinau, kad žodžiai gali daug reikšti ir versti kalnus. Bet apie kalbą, žmogaus išradimą, aš nemėgstu būti ir niekada nebūsiu kategoriškas. Kaip sakė vienas mano mėgstamiausių filosofų Liudvigas Vitgenšteinas: „Tai, kas apskritai gali būti pasakyta, gali būta pasakyta aiškiai; o apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti.”

15 komentarų apie “Senis”

  1. Mane tiesiog įžeidžia šitas kreipinys.Galiu kuo norite būti ir ponia ir močiute ir senute tik jau ne senjora,Argi jau lietuvių kalba taip nuskurdo,kad nerandame atitikmens mūsų amžiui nusakyti.

  2. Neturetu tevai niekada gyvent atskirai nuo vaiku. Tai ta pati kraujo upe….. bet mes gal nuo mazens auklejame/neauklejame myleti skaudancias mamos rankas, tevo nugara ir tirpstancia sirdi, kuri nuo neuzjauciancios dar jaunos sirdies tikrai nekris kaip vysniu ziedai…aha… laiko neturi…

  3. Bet kuriuo atveju, miela, kai zmogus sypsosi. O asaru taip pat nereikia slepti, juk zmogiska ir naturalu. Be kaukes ir grimo… Tai gyvenimo saltinio lasai, kurie sugeba daug ka nuplauti.

  4. Siaip, mes visi turime vardus. Senjoras man irgi asocijuojas nuo zodzio senis. Neerzina zodis /ponas ar ponia/, nes ne apie turtus kalbame. Tai nieko nereiskiantis, mandagus, kreipinys.

  5. Reginut, jūs šauni. Aš irgi apie raukšles neglvoju. tik kad veidrodis bjaurybė toks vis jas parodo. O šypsena tai nežinau. Už tai ne kartą ir papiktinus buvau kaimynes ir drauges. Kad šypsausi be atvangos nežinia kam. Tai dabar rimtuolės kaukę užsidedu, kai einu kur. Mūsuose dar nelabai priimta šypsotis šiaip sau. Bent man taip atrodo. Geros dienos visiems su lietučiu ir gerai, kad esat.

  6. Man rodos,čia apie mūsų santykį su bendruomene .Man ,pavyzdžiui ,puikiai sekasi,ir jei ne veidrodis,nežinočiau apie raukšles.Ir aš vistiek tikiu ,kad žmones su manim bendraujau ne dėl išorės ,vadina vardu ,ir net mažybiniu.Nors esu ir mama ,ir močiute.Nusišypsokit ,ir visi aplink pralinksmeja.[tai jau patikrinta ]…

  7. Negaliu sakyti, kad aš irgi raunuos plaukus nuo „ponas” – norėjau sukurti atsvarą. Man ir „senis” atrodo nežudantis žodis.

    Ir apskritai mes per daug dėmesio skiriame kalbai. Ne visi žmonės gerai valdo šį įrankį ir gali nenorėdami jums išsakyti daug žeidžiančių dalykų, nors iš tiesų jie nė kiek to nenori.

  8. Tą žodį „senė” savo adresu jau senokai girdžiu, Na taip jauniems mes seniai. Bet aš tarp jaunų žmonių kažkaip irgi daug „senių” pastebiu. Atsiprašau, kad tiesiai. Mokykloje dirbau. Ką pasiūlysi, atsakymas: Nenorim. Laukia tik skambučio ir mauna parūkyt už mokyklos kampo. Yra, žinoma, daug gero jaunimo, mielo ir protingo. O mes, ar seniai, ar senjorai, kaip jau mus pavadinsi, nors ir daug pagyvenom ar taip jau viską žinom, išmanom. Tik , kad ir mums vis dar kažko norisi. Juk gyvi dar. Va ir informacines technologijas įsisavinom. Geriau nei jauni. O kreipinys”ponas”, „ponia”? Nežinau, nei liūdina, nei piktina.

  9. Tai, kad esame seni, sunku mums patiems įsisąmoninti. Štai prieš keletą dienų man guodėsi bičiulė,kuriai 75-eri. Ji lankėsi pas pensininkę gydytoją, o šiai telefonu kažkas paskambino, tai ji pareiškė, kad dabar užsiėmusi, nes „bobulką” gydo. Abi pasijuokėme, kai mano bičiulė prisipažino, kad ji kažkiek tai laiko negalėjo suvokti, kad ta „bobulka” tai ji pati.

  10. Dar noriu papildyti, lietuviškas kreipinys „tamsta,” bet dabar nesigirdi jį vartojant. Ponas, daugiau primena lenkišką „PAN” Lietuvoje, daugumoje vietovių, buvo vartojama lenkų kalba.

  11. Man tai neturi reikšmės, kokiu kreipiniu kreipiasi, svarbu kokiu tonu. Kaip pirmą kartą išgirdau sakant: Šita senutė stovėjo čia, eilėje. Apsidairiau, pasirodo – tai apie manę. Ir juokas ėmė, buvo man neįprasta. Nes aš nesijaučiau Senutė. Tai ” senis’ gali turėti reikšmę – senas draugas, išmanus, mano senis, netgi meilus. ( Ištekėjau 19 m. vyras mane vadino ” mano boba” nors pats buvo 8m. už mane vyresnis. Sakoma kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Svarbu, kad su pagarba, butu pasakyta..

  12. O man visai normalu ir neironiška, kai į mane kreipiasi, sakydami „ponia”. Daugelis iš mūsų jau esame tokio amžiaus, kad kreipinys „ponia”, „ponas” visai priimtini. Ir turtas čia visai niekuo dėtas! Nenorėčiau, kad mane vadintų močiute, cioce, teta ar dar kaip nors-su daugeliu aplinkinių mes nesame susisaistę giminystės ryšiais.”Ponia”,”ponas” tai pagarbus kreipinys į nepažįstamą žmogų. Ko nors klausdama , aš taip pat sakau:”Gal ponia (ponas) žinote kaip man rasti tokią ar tokią įstaigą ir t.t.” Ir nė karto neteko sutikti įsižeidusių dėl tokio kreipinio žmonių. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu,draugumiečiai?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.