Šv. Ignacas Lojola ir jėzuitų dvasingumas

Ignacas Lojola

Inigo Lopezas de Lojola buvo vietinio žemvaldžio sūnus, gyvenęs vienoje Ispanijos provincijų. Sulaukęs dvidešimt šešerių metų, sau prisipažino, kad visą laiką tebuvo žmogus, atsidavęs pasaulio tuštybėms, besidžiaugiantis karo tarnyba ir troškęs pergalių. Susižeidęs 1521-aisias metais, Inigo buvo nugabentas į gimtąją Lojolą. Ilgus mėnesius gulėjo ligos patale ir svajojo apie žygdarbius, kuriuos galėtų atlikti, svajojo apie meilės nuotykius ir bebaimes keliones. Tačiau ilgainiui jį apėmė tuštuma ir Inigo suvokė, kad visus didžius darbus galėtų atlikti Dievo garbei. Jaunuolis įsisąmonino svarbų dalyką – didžiausia palaima aplanko sekant Kristumi. Pasveikęs iškeliavo iš gimtųjų namų, tapo piligrimu ir atsidavė Kristaus bei Švenčiausios Marijos tarnystei. Inigo išsižadėjo visų pasaulio tuštybių, pasirinko skurdų ir paprastą gyvenimą, pasišventė Viešpačiui. Piligrimas baudė savo kūną, atsisakė puošnių rūbų, nesikirpo plaukų, visiškai nesirūpino išvaizda, siekdamas įveikti savo ankstesnį polinkį į tuštybę. Laikui bėgant suvokė, kad tai jo prie Dievo nepriartins ir liovėsi save kankinęs. Inigo suprato, kad Viešpats atleidžia viską ir visada. Atkeliavęs į Jeruzalę, piligrimas tikėjosi musulmonus atversti į krikščionių tikėjimą, tačiau buvo išvarytas. Grįžęs į gimtąją Ispaniją, Kristaus veikimo ieškojo kasdieniniuose gyvenimo įvykiuose. Romos Katalikų bažnyčia juo nepasitikėjo ir nuolat įžvelgė ereziją Inigo darbuose. Norėdamas lengviau skleisti žinias, dvasininkas pasirinko filosofijos ir teologijos studijas. Atvykęs studijuoti į Alkalos universitetą pasivadino Ignacu. Taigi, Ignacas nuolat mokė žmones dvasinių pratybų, jis įkvėpdavo juos tarnauti Viešpačiui. 1540m. įkūrė Jėzaus bendriją, tikėdamasis, kad veikla su bendražygiais bus efektyvesnė. Jėzaus bendrijos nariai įsipareigojo skleisti Dievo žodį, dirbti su ligoniais ir vargšais. Jėzuitai buvo itin išsilavinę ir apsišvietę, jie buvo ir vargšai, kurių negundė turtai ar pasaulietiška galia. Jėzaus bendrijos nariai skelbė pamokslus, kūrė mokyklas, polemizavo su reformatais bei leido knygas. Ignacas Lojola nuolat rašė laiškus žmonėms, įkvepiančius, padrąsinančius laiškus, rašė apie žygius ir keliones. Mirė šis dvasininkas 65- erių, savo kamabarėlyje, 1556m. liepą.

Jėzuitų dvasingumas

Šv. Ignaco Lojolos dvasia vienija skirtingus žmones, tačiau siekiančius panašių tikslų. Dvasingumas yra kelias į tai, kas svarbiausia žmogaus gyvenime, kelias pas Dievą. Visų žmonių keliai skirtingi, visų vertybės ir poreikiai skiriasi. Šv. Ignacas daugybe metų rašė asmeninį dienoraštį, kurį vėliau panaudojo kaip pagalbinę priemonę žmonėms, norintiems suvokti Dievo valią jų gyvenime. Šiandien dienoraštis traktuojamas kaip dvasinės pratybos, vedančios į mąstymus ir maldas. Šv. Ignaco dvasingumui būdinga matyti Viešpatį visur, kiekviename dienos darbe. Vienas iš esminių dalykų – tai suprasti savo jausmus, tik tuomet pavyks įsivaizduoti, kokiu žmogumi tave nori matyti Dievas. Dvasininkas mokė, kad Viešpaties veikimą reikia išmokti atpažinti: privalu viską analizuoti, leisti Dievui vadovauti. Svarbu atrasti, kas iš tikrųjų esi, atskleisti giliausius širdies troškimus, siekti įgyvendinti Dievo valią, išsilaisvinti, teisingai pasirinti, atsiliepti į Aukščiausiojo meilę. Šiandien jėzuitai aktyviai veikia Vilniuje ir Kaune, dalyvauja rekolekcijose bei įvairiose paskaitose. Jėzuitų dvasingumas ypatingai pritaikytas šiuolaikiniam, skubančiam žmogui, nes dėmesys sutelkiamas ties aktualiausiomis ir svarbiausiomis akimirkomis žmogaus gyvenime. Tačiau jėzuitų judėjimas tik vienas iš kelių į Dievo pažinimą ir jo malonės erdvę, kiekvienas yra laisvas ir tuo labai laimingas, galintis pasirinkti, kas jam atrodo tikra ir prasminga šiandien.


Paskelbta

, ,

sukūrė

Komentarai

Atsakymai į “Šv. Ignacas Lojola ir jėzuitų dvasingumas”: 3

  1. Marena avataras
    Marena

    Man kaip tik teko savaitgalyje bendrauti su jėzuitu iš Vilniaus! Mano miestelis labai garsus Lietuvoje (ir ne tik) savo praeitimi. Deja, dabar nieko neliko, išskyrus seną dvarą. Jis taip pat griūnantis, nes paveldėtojos nepanoro jo išnuomoti, o pačios neturi jėgų ir lėšų jam atstatyti.Gaila. Buvo čia jėzuitų pastatyti didelė kolegija, bažnyčia iš vietoje pagamintų plytų, vienuolynas, bendrabučiai,kolegija turėjo didelę biblioteką, dirbo daug garsių žmonių.Iš bažnyčios raudonų plytų Šiauliuose pastatyta J.Janonio gimnazija.

  2. Gintautas avataras

    O man patinka Aldous Huxley. „Saloje” jis aprašo ypač unikalią dvasingumo, moralės, etikos formą, kurios esmė fundamentalus humaniškumas, o ne tikrovės iškreipimas per vaizdinius, simbolius ir kitokias dirbtines apraiškas.

  3. mecislovas v avataras
    mecislovas v

    O mane ne jėzuitai įkvepia,o knyga ,,palaimintasis Augustinas”(blaženij avgustin)-tai knyga tikras dvasios vadovėlis kaip surasti savo dvasią,savo kelią link dievo.Be abejo yra pasaulio istorijoje ir daugiau dvasios pasekėjų,ėjusių ir einančių dvasios tobulėjimo keliu(dvasingumo vystymo …. ?).Tokių ,dieviškumo savyje ieškojusių ,žmonių ypač daug buvo senosios rusijos vienuolių tarpe-tai ir Sarovskij, Radonežskij ,o iš artimesnių laikų tai gal būt Bruno Groening,o asmenybėje įsikūnijusi dvasia…
    Tai kas tas dvasingumas? Mano manymu tai procesas nebūtinai susijęs su religijomis ir jų mokymais. Dvasingumas tai sugebėjimas paklusti Dvasios-Sielos poreikiams, Sielos-Dvasios kelio atpažinimas ir ėjimas juo,tai organizmo ir gyvenimo sugebėjimas valdyti Dvasios-Sielos jėga ….Manau ,būtina skirti religingumą ,dvasingumą ir pan,juk tai skirtingos sąvokos…
    O jėzuitų dvasingumu aš abejoju-dar visiškai nesenai jie buvo aršiausi inkvizicijos pasekėjai ir tarnautojai..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.