Ignacas Lojola
Inigo Lopezas de Lojola buvo vietinio žemvaldžio sūnus, gyvenęs vienoje Ispanijos provincijų. Sulaukęs dvidešimt šešerių metų, sau prisipažino, kad visą laiką tebuvo žmogus, atsidavęs pasaulio tuštybėms, besidžiaugiantis karo tarnyba ir troškęs pergalių. Susižeidęs 1521-aisias metais, Inigo buvo nugabentas į gimtąją Lojolą. Ilgus mėnesius gulėjo ligos patale ir svajojo apie žygdarbius, kuriuos galėtų atlikti, svajojo apie meilės nuotykius ir bebaimes keliones. Tačiau ilgainiui jį apėmė tuštuma ir Inigo suvokė, kad visus didžius darbus galėtų atlikti Dievo garbei. Jaunuolis įsisąmonino svarbų dalyką – didžiausia palaima aplanko sekant Kristumi. Pasveikęs iškeliavo iš gimtųjų namų, tapo piligrimu ir atsidavė Kristaus bei Švenčiausios Marijos tarnystei. Inigo išsižadėjo visų pasaulio tuštybių, pasirinko skurdų ir paprastą gyvenimą, pasišventė Viešpačiui. Piligrimas baudė savo kūną, atsisakė puošnių rūbų, nesikirpo plaukų, visiškai nesirūpino išvaizda, siekdamas įveikti savo ankstesnį polinkį į tuštybę. Laikui bėgant suvokė, kad tai jo prie Dievo nepriartins ir liovėsi save kankinęs. Inigo suprato, kad Viešpats atleidžia viską ir visada. Atkeliavęs į Jeruzalę, piligrimas tikėjosi musulmonus atversti į krikščionių tikėjimą, tačiau buvo išvarytas. Grįžęs į gimtąją Ispaniją, Kristaus veikimo ieškojo kasdieniniuose gyvenimo įvykiuose. Romos Katalikų bažnyčia juo nepasitikėjo ir nuolat įžvelgė ereziją Inigo darbuose. Norėdamas lengviau skleisti žinias, dvasininkas pasirinko filosofijos ir teologijos studijas. Atvykęs studijuoti į Alkalos universitetą pasivadino Ignacu. Taigi, Ignacas nuolat mokė žmones dvasinių pratybų, jis įkvėpdavo juos tarnauti Viešpačiui. 1540m. įkūrė Jėzaus bendriją, tikėdamasis, kad veikla su bendražygiais bus efektyvesnė. Jėzaus bendrijos nariai įsipareigojo skleisti Dievo žodį, dirbti su ligoniais ir vargšais. Jėzuitai buvo itin išsilavinę ir apsišvietę, jie buvo ir vargšai, kurių negundė turtai ar pasaulietiška galia. Jėzaus bendrijos nariai skelbė pamokslus, kūrė mokyklas, polemizavo su reformatais bei leido knygas. Ignacas Lojola nuolat rašė laiškus žmonėms, įkvepiančius, padrąsinančius laiškus, rašė apie žygius ir keliones. Mirė šis dvasininkas 65- erių, savo kamabarėlyje, 1556m. liepą.
Jėzuitų dvasingumas
Šv. Ignaco Lojolos dvasia vienija skirtingus žmones, tačiau siekiančius panašių tikslų. Dvasingumas yra kelias į tai, kas svarbiausia žmogaus gyvenime, kelias pas Dievą. Visų žmonių keliai skirtingi, visų vertybės ir poreikiai skiriasi. Šv. Ignacas daugybe metų rašė asmeninį dienoraštį, kurį vėliau panaudojo kaip pagalbinę priemonę žmonėms, norintiems suvokti Dievo valią jų gyvenime. Šiandien dienoraštis traktuojamas kaip dvasinės pratybos, vedančios į mąstymus ir maldas. Šv. Ignaco dvasingumui būdinga matyti Viešpatį visur, kiekviename dienos darbe. Vienas iš esminių dalykų – tai suprasti savo jausmus, tik tuomet pavyks įsivaizduoti, kokiu žmogumi tave nori matyti Dievas. Dvasininkas mokė, kad Viešpaties veikimą reikia išmokti atpažinti: privalu viską analizuoti, leisti Dievui vadovauti. Svarbu atrasti, kas iš tikrųjų esi, atskleisti giliausius širdies troškimus, siekti įgyvendinti Dievo valią, išsilaisvinti, teisingai pasirinti, atsiliepti į Aukščiausiojo meilę. Šiandien jėzuitai aktyviai veikia Vilniuje ir Kaune, dalyvauja rekolekcijose bei įvairiose paskaitose. Jėzuitų dvasingumas ypatingai pritaikytas šiuolaikiniam, skubančiam žmogui, nes dėmesys sutelkiamas ties aktualiausiomis ir svarbiausiomis akimirkomis žmogaus gyvenime. Tačiau jėzuitų judėjimas tik vienas iš kelių į Dievo pažinimą ir jo malonės erdvę, kiekvienas yra laisvas ir tuo labai laimingas, galintis pasirinkti, kas jam atrodo tikra ir prasminga šiandien.
Parašykite komentarą