Prašvito rytas, saulė tuoj pažvelgs
Pro mano erdvės langą.
Aš laukiu jos švelnučių spindulių,
Stebiu ir debesis, kai slenka.
Aplinkui nerimas, tyla…
Kažkur girdėti skubūs žingsniai.
Ir akys liūdnos, – nors ne visada,
Aplanko ir džiaugsmingos mintys.
O ta erdvė manoji – palata,
Koridoriai ir praverti langai…
O už langų tie patys saulės spinduliai
Ir noras didelis – gyventi!
Algina Kriščiūnienė
Nenorėčiau sutikti, dėl tokios „paslaugos”ir laimės pajautimo. Viskam savas laikas. Jeigu tik tavę vieną liečia, skausmas ir džiaugsmas. Bet kaip nuo taves priklauso kiti, ir tu esi už juos atsakingas. Privalai būti, „sveikas” ir stiprus. Kiek yra motinų, auginančių vaikus su negalia. Arba, neturinčių duonos kasdieninės, juos pamaitinti. Svetimo skausmo, negalima pamatuoti.
Dažnai žmonės skundžiasi dėl smulkmenų neįvertindami kokie yra laimingi ir kartais liga „padaro paslaugą” ir leidžia pažvelgti į gyvenimą kitomis akimis. Taigi jei turime sveikas kojas ir rankas bei veikiančią galvą, esame labai laimingi ir turtingi…
Šiemet „didžiąją ‘ savaitę, teko praleisti Kauno klinikinės ligoninės, neurologiniame skyriuje.Kaip kurių palatų „erdvės” užpyldytos, bejėgiais insulto pažeistais kūnais. Pajutau kokia aš laiminga, kad galiu pati nueiti ten, kur karaliai pėsti vaikšto. Kiek pagarbos jaučiau, jaunutėms seselėms, kurios palengvina egzistavimą gulintiems. Tada viską imi vertinti kitaip. Dėkoji, gal Likimui, už kiekvieną samoningai pragyventą dieną. Kad nesibaigia tavo erdvė, tik su lovos grotomis.
Parašykite komentarą