- Kada manęs paklausia, kaip aš dabar jaučiuos,
- Aš atsakau: „Dar ačiūdie”, o širdyje juokiuos.
- Juk aš turiu artritą, bet tai ne viskas dar.
- Mane širdis kankina, ir dūstu dabar.
- Ir pulsas mano silpnas, ir daug cholesterino…
- Bet tai juk mano metai taip mane kankina.
- Ir vaikčiot be lazdelės jau nebegaliu.
- Tad visada patraukiu trumpiausiuoju keliu.
- Ir kankinuosi naktį dėl nemigos baisios,
- Tačiau išaušta rytas – ir vėl gerai jaučiuos.
- Ir nors galvelė svaigsta, ir atmintis ne ta,
- Bet pagal mano amžių, gera dar sveikata.
- Prasmė šių eilučių tai turėtų būti tokia:
- Senatvė kai aplanko, kankina negalia,
- Geriau jau patylėki su „kaulų diegimu”,
- Ir nesiskųsk niekam: „Kaip aš nebegaliu”.
- Sukąsk dantis ir taikykis su tokiu likimu,
- Nebekankink dejonėm tu artimų žmonių.
- „Senatvė – aukso amžius”, sako man dažnai.
- Ir guldama miegoti mąstau: „O gal tikrai?”.
- „Ausis” turiu dėžutėj, „dantis” į vandenį merkiu,
- O „akys” ant staliuko, prie jų ir nubundu.
- Tik prieš užmiegant vis dar kasdien susimąstau,
- Ar viską išsitraukiau, ar ko nepamiršau.
- Žalios jaunystės metais, neperdedu tikrai, –
- Bėgiojau ir lanksčiausi lengvai, labai lengvai.
- Net įpusėjus amžiui jėgų dar turėjau,
- Kad nepavargstant šokti per naktį aš galėjau.
- O štai dabar senatvėj darosi baugu, –
- Slenku aš parduotuvėn ir grįžtu be jėgų…
- Bet senstantiems patarčiau, kad dantis sukąstų
- Ir dėl gilios senatvės kantrybės neprarastų.
- O rytą atsikėlę savo dalis surinktų
- Ir laikraštį kasdienį į rankas paimtų.
- Ir jei užuojautų skilty tavosios pavardės nėra,
- Vadinasi, dar gerai, vadinasi, dar gyva.
Versta iš lenkų kalbos. Šios eilutės (autorius nežinomas) per Šveicariją, Prancūziją pateko į Kanadą, o iš ten – į Lietuvą. Į lietuvių kalbą išvertė Kanados lietuviai, redagavo Joana J.
2008 m.
Parašykite komentarą