Gavėnia. Susilaikymo metas

gavenia_susilaikymas
"Prieš Prisikėlimą žmogus turi progą apvalyti savo kūną, protą ir savo sielą."

Artėja Velykos, gražiausia pavasario šventė, kurios retas kuris nešvenčia. Margučiai, verbos, saldūs pyragai, zuikučiai ir viščiukai – tai mieli šios šventės simboliai, kuriuos žino visi. Tačiau pagal Bažnyčios kanonus, 40 dienų iki Velykų yra Gavėnios – pasninko, arba kitaip sakant, susilaikymo metas. Tradiciškai žinome, kad pasninkas – tai, kai nevalgai mėsos ir negali linksmintis. Bent jau mūsų seneliai taip mokė. Atsisakę mėsos, mūsų senoliai valgydavo silkę, kitokią žuvį, bulvienes, kruopienes ir pan. Šiandien kiti laikai, kitoks gyvenimas, yra mėsos nevalgančių ir be pasninko – vieni jos negali įpirkti, kiti dėl sveikatos. Dar kiti gali nevalgyti mėsos, bet kimšti, pavyzdžiui, lašišą, austres ar omarus. Tad pasninkas, toks, kokį suprato mūsų tėvų tėvai, šiandien lyg ir prarado prasmę. Ar reikalingas pasninkas šiandien mums ir ko gi jis gali mus išmokyti? Ar verta jo laikytis?

Anksčiau, kai žmonės buvo mažiau išsilavinę ir jų gyvenimas buvo paprastesnis, materialesnis, tad ir Gavėnios suvokimas buvo „nuleistas“ į jų lygį – tarsi mažam vaikui buvo pasakyta: „Nevalgyk mėsos. Nesilinksmink. Melskis. Nedaryk to ar ano.“ Dabar gi mus, interneto pagalba galinčius žaibiškai gauti įvairiausias žinias, pradedant oru bet kuriame žemės kampelyje, baigiant naujausiais moksliniais pasiekimais, netgi erzintų tokie įsakmūs paliepimai. Mums reikia akivaizdžių argumentų ir aiškios prasmės.

Nesu tradicionalistė, tačiau tikiu, jog jei žmonės kažką daro šimtmečiais, tai negali neturėti prasmės. Gavėnia, pasninkas skelbiamas kaip apsivalymo metas. Prieš Prisikėlimą žmogus turi progą apvalyti savo kūną, protą ir savo sielą. Ne tik visos religijos skelbėjai, bet ir dauguma mokslininkų, sveikos gyvensenos žinovų, medikų ar etnokultūros tyrėjų, tokių kaip dr. E. Šimkūnaitė, gyd. Filomena Taunytė, ir kt., mato ir pripažįsta pasninko naudą ne tik žmogaus dvasiniam, bet ir fiziniam kūnui. Jaunas žinių skleidėjas Darius Ražauskas, dabar studijuojantis Vedas (senovės Indijos literatūros paminklai, kanonizuotas sakralinis arijų genčių tekstų rinkinys) sako, kad visos tiesos buvo žinomos ir tada, kai buvo rašomos Vedos, maždaug II-I tūkstantmetyje prieš mūsų erą, tačiau visoms kartoms būdinga kaskart iš naujo išradinėti… dviratį. Na, gal tik moksliniai įrodymai atspindi atitinkamo laikotarpio supratimą ir galimybes, tačiau esmė lieka ta pati.

Taigi, badaujant ar susilaikant nuo mėsos, kurią gauname žudydami, mes apvalome savo kūnus nuo mirties energijos, jei galima taip pasakyti. Jau dabar mokslas po truputį pradeda kalbėti apie tai, kad mūsų ląstelės savarankiškai gali nuskaityti informaciją, kurios protas negali įvertinti. Tad susilaikydami nuo mėsos, mes padedame savo kūnui apsivalyti nuo neigiamos informacijos. Kuklus, liesas maistas padeda organizmui apsivalyti nuo susikaupusių šlakų, jau žinome, kad badavimu yra gydomi net ir vėžiniai susirgimai. Tad kodėl nepasinaudoti proga ir neapvalyti organizmo? Atsimenu, berods Diuma romane „Po dvidešimties metų“, hercogas de Boforas, dieną prieš pabėgimą iš aklinai saugomo kalėjimo nieko nevalgė „kad galva būtų šviesesnė“. Tada to niekaip nesupratau, tačiau vėliau, skaitydama ne vieno žymaus žmogaus biografiją, radau, kad kartas nuo karto jie praktikuodavo pasninką, badavimą, ypač, jei reikėdavo rasti sudėtingos problemos sprendimą.

Su valgiu lyg ir aišku – pasninkas naudingas pačiam žmogui, jo kūnui, protui bei dvasiai. Tačiau bene prieš kelis metus perskaičiau tokią žinią – vienas Italijos kardinolas paragino jaunimą susilaikyti nuo… SMS žinučių. Tas keistas raginimas mane iš pradžių prajuokino, tačiau ilgainiui, kuo ilgiau mąsčiau, tuo labiau man tas raginimas rodėsi turintis pagrindo. Mes plepam jau ne tik susitikę, bet ir telefonu, dabar jau ir SMS žinutėmis – dieną ir naktį, o juk tuščias plepėjimas irgi yra tam tikros informacinės šiukšlės, kurios niekur nedingsta, mes jas nešiojamės savyje.

Prie nereikalingos informacijos, nuo kurios verta susilaikyti, siūlyčiau pridėti ir visą neigiamą informaciją, sklindančią iš žiniasklaidos šaltinių. Ar verta žiūrėti kažkokias „abipus sienos“, „sroves“ ar kriminalines žinias, kuriose su nekrofilišku pasigardžiavimu pasakojama, kaip kas ką nužudė, apgavo ar kitokį nusikaltimą padarė. Žiūrime visą vakarą, kaip gi ten Prunskienę vežė į ligoninę,  ką jai darė ir ko nedarė, tarsi mes būtume medikai ir galėtume nuspręsti, ar visa reikalinga medicininė pagalba jai buvo suteikta… arba ilgai klausomės kitos moteriškės, jau atsidūrusios kapuose, artimųjų, plūstančių ašaromis, ir su smulkmenomis pasakojančių, kaip ji kankinosi ir kaip ją aplaidžiai gydė…  Paskui persukam kanalą ir žiūrim, kaip „farai“ stebi  dvi nusigėrusias nelaimingas moteriškaites, kurios susipešė, ir bejėgiškai negali nuspręsti, ką su jom daryti… Prisižiūrim tų svetimų išgyvenimų… ir jau prisidėjom visą „kuprą“ svetimų nelaimių prie savųjų bėdų. Tik nesakykit, kad tai jūsų neveikia:  jei bent virpteli kažkas viduje – tai jau signalas, kad „juodoji žiniasklaida“ pasiekė savo tikslą. O dažniausiai tai būna daugiau nei virptelėjimas – svetimų bėdų našta taip prislegia, kad mes šliaužte šliaužiame nuo televizoriaus… O kaipgi, juk „svetimo skausmo nebūna“!  Ir nepagalvojam, jog tai yra labai gerai sugalvotas planas: juk šliaužiantys skraidyti negali!

Taigi, kaip artėjant pavasariui valome savo namus ir balkonus nuo susikaupusių dulkių ir voratinklių, savo laukuose ir daržuose grėbiame senus lapus ir stagarus, išlindusius iš po žiemos sniego, nepamirškime: pavasarinės ruošos reikia ir mums, mūsų pačių kūnams, protams ir mintims. Valgykime saikingai, susilaikykime nuo mėsos, skaitykime dvasingas knygas ir poeziją, pažiūrėkime gražų filmą, kuris nušviestų mūsų vidų šviesa… Atgaivinkime savyje tą tikėjimą gėriu, kilnumu, nemirtingumu. Juk žmogaus gyvenimas tęsiasi ilgiau, nei gyvena jo kūnas. Kristus sakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių.“ Jn 12,20-33. Grūdas, numestas į žemę, glūdi juodoje dirvoje, tamsoje ir drėgmėje, tačiau kaip jis žino, kokia kryptimi jam reikia kelti lapelius, iš kur jis žino, kur yra šviesa ir saulė? Kaip jo gležni lapeliai sugeba sutrupinti kietus dirvos grumstus? Kaip Dievas davė gležnam daigeliui neįmanomos jėgos nugalėti visas kliūtis ir vėl atgimti, taip ir mes turim visas dovanas eiti šviesos link. Mūsų kelionė turi savo sunkumus ir išbandymus, bet tai yra Dievo Planas, kad mes siebtumės į šviesą, sužydėtume ir subrandintume vaisius. Kito, aukštesnio Plano, aš nežinau.


Paskelbta

, ,

sukūrė

Komentarai

Įrašo “Gavėnia. Susilaikymo metas” komentarų : 1

  1. Janina avataras
    Janina

    labai puikus ir aktualus straipsnis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.