Prabėgo jaukios Kalėdų šventės, fejerverkais nugriaudėjo Naujieji ir štai atėjo Vasario 16-oji – Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo diena. Kadangi esu pilietiškai nusiteikęs žmogus, tad stengiuosi pažymėti šią šventę visuomenėje, su savo miesto žmonėmis. Taigi, stoviu aikštėje prie Laisvės Angelo skulptūros, klausau miesto politikų kalbų ir moksleivių deklamuojamų eilių, o mintyse kirba klausimas: kodėl, nors jau 20 metų esame laisvi ir galime švęsti niekieno netrukdomi ir nevaldomi, tačiau jokių naujų tradicijų, išskyrus tas, kurios primena sovietines šventes, nesugebėjome susikurti? Tie patys kareiviški maršai (tiesa, šiemet be orkestro, tik su būgnais, mat Krašto apsaugos ministerija lėšas taupo, tad orkestro jau nebeturime), moksleivių deklamacijos ir politikų abstrakčios kalbos… Na, gal be transparantų ir raudonų vėliavų, tačiau forma ta pati: jie pakalba, o mes paklausom ir paplojam, jie pakalba, mes paklausom, vėl paplojam… O kur tautos džiaugsmas, kur entuziazmas, kur šventė kiekvieno širdyje? Kodėl krepšinio pergalė sukelia tokią masinę euforiją, o valstybinė šventė – tai tik valandėlė patrypčiojimo negausiame mitinge?
Taip man bemintijant, kažkurios mokyklos moksleivių ansamblis jausmingai ėmė traukti Vilčinsko dainą „Tėvyne, tu mano Tėvyne, su kuo ir prieš ką tu eini? Kodėl tu draskai man krūtinę ir ko tu taip ieškai many?“ Pusbalsiu pritariu gerai žinomai melodijai, o mintys skrieja į tą, rodos, tikrai netolimą Sąjūdžio laiką, kai stovėjau tūkstantinėjė minioje ir su visais traukiau tas eilutes. Išgirdom šią dainą – o ir daugumą kitų – pirmą kartą, o antrąkart jau dainavom visi ir tos dainos įstrigo mūsų atminty visam gyvenimui. Tai buvo visai neseniai, bet kodėl, kodėl tas laikas man atrodo toks tolimas? Ir kodėl dabar staiga suvirpa balsas ir kažkoks kamuolys užstringa gerklėje? Gal todėl, kad aš viena čia tarp žiūrovų dainuoju? O gal todėl, kad jau nebėra tos vienybės jėgos, kurią jutome visi su džiaugsmingu virpuliu? Kur dingo ta mūsų bendrystė, juk mes tai tie patys?
„Klausimas arba retorinis – tada nėra ką svarstyti – arba filosofinis, o tam reikia daug laiko“,- grąžinu save realybėn. „Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje, kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro…“- vėl niūniuoju su jaunais balsais beveik himnu tapusią dainą, o mintys ir vėl neša kažkur į tolį: o kaip aš įsivaizduoju valstybinę šventę? Vienas čia pat sutiktas pažįstamas miestelėnas pasidalino savo vizija: jei jau jie taip nori šnekėti į mikrofonus, tai reikia padaryti tokius skaitymus ir kalbų sakymus visą dieną keliuose miesto taškuose, o miestelėnai laisvai eitų nuo vienų prie kitų ir klausytų. Arba neklausytų. Kaip kam patinka. Ir ne tiksliai nustatytu laiku („susirinkite 13.00”), o sakykim, nuo 11 iki 17 val. O aš dar toliau fantazuoju: leisčiau pasisakyti visiems norintiems. Padaryčiau tarsi Haid parką. Ir dar pridėčiau tokią pramogą: pastatyčiau didelį karaokės ekraną ir visi norintys galėtų dainuoti dainas apie Lietuvą, apie meilę, apie mus… na, apie tuos tris milijonus…
Tėvyne dainų ir artojų, juk nieko gražiau nėra, kai Tavo vaikai Tave dainom sveikina?
Su Nepriklausomybe, mielieji, gerbkime ir džiaukimės ja.
Parašykite komentarą