Kas yra meilė?

R.Rolanas: „Kūnas — mažiausia, ką moteris gali duoti vyrui.“
R.Rolanas: „Kūnas — mažiausia, ką moteris gali duoti vyrui.“

Apie meilę pasakyta begalė įvairiausių prieštaringiausių žodžių ir pamokymų, prirašyta tomai eilėraščių ir romanų. O vis dėl to ji tebėra paslaptingiausias žmogaus jausmas, kurį sunku apibūdinti ir įvertinti visiems žinomais žodžiais, nes tai toks individualus, nepakartojamas, intymus jausmas, kad drovu atverti širdį kam nors, išskyrus tą, kurį myli.

Žmonių pažiūros į meilę turbūt niekada nebuvo tokios margos ir prieštaringos, kaip dabar. Bene daugiausiai  žalos meilės sampratai ir pačiai meilei yra padaręs bandymas ją atskirti į kūniškąją ir dvasinę, ypač tų pradų atskyrimas ir supriešinimas. Praeityje ir tam tikrais istorijos laikotarpiais prieita iki tokio kraštutinumo, kad į kūniškąją meilę vyravo toks požiūris, jog ji nuodėminga, nepadori ir net gyvuliška, o žmogiška laikyta tik dvasinė, kitaip vadinama platoniškoji meilė. Dabartiniais laikais vis labiau plinta priešingas požiūris — meile vis dažniau vadinami jos kūniškieji malonumai, todėl vis labiau rūpinamasi erotika, kartu pamirštamas ir nutylimas meilės dvasingumas. Kūniškojo meilės prado išlaisvinimas, prasiveržimas mūsų epochoje kartais  vadinamas „sekso revoliucija”.

Abu šie kraštutinumai iškreipia meilės vaizdą ir pačią meilę, sumenkina jos žmogiškąją prasmę ir vertę. Nėra vien kūniškos ir vien dvasinės meilės, abu šie pradai prasismelkia vienas į kitą ir tik jų susiliejimas, vienovė, pusiausvyra sudaro meilės visumą ir pilnatvę.

Meilės pagrindas, požeminė jos versmė yra įgimtų instinktų skatinamas fizinis vyro ir moters potraukis. Tačiau tas potraukis, ūmus jo patenkinimas su atsitiktiniu lytiniu partneriu dar nėra meilė. Nuoga erotika nuasmenina meilę, ji paliečia tik kūną, o tai, kas žmogui svarbiausia — lieka už erotikos ribų. Erotomanui rūpi tik partnerio kūnas, jis nemato ir nevertina jo kaip asmenybės. Toks nesudvasintas fizinio potraukio tenkinimas iškraipo patį meilės supratimą, neleidžia nei pajusti, nei suvokti meilės pilnatvės. Apie tai yra kalbėjęs R.Rolanas: „Kūnas — mažiausia, ką moteris gali duoti vyrui“. Vienpusis bręstančio žmogaus polinkis į erotiką, seksą apskritai žaloja jo asmenybę, daro jį egoistu, instinktų vergu, ciniku.

Laimei, jauno žmogaus meilė, ypač pirmoji, niekada neapsiriboja gryna erotika. Bundantis fizinis potraukis priešingai lyčiai kartu „pažadina“, įsiūbuoja ir dvasines mūsų galias. Meilė išryškina ir sustiprina visus asmenybės bruožus, jos jėgas — grožio jausmą, išmintį, dorą.

Pamilę mes apskritai daromės jautresni grožiui. Pasaulis staiga pasirodo kitomis spalvomis nei buvo ligi tol. „Tartum auksinė pašvaistė apšviečia žmones ir daiktus stebuklingu žavesiu.” — sako apie tai bulgarų psichologas K. Vasiljevas. Grožis labiausiai sudvasina, supoetina meilę, paverčia ją jausmų švente, todėl įsimylėjėliai siekia kuo daugiau su juo bendrauti — grožisi vaizdingais gamtos vaizdais, lanko teatrą, kiną, parodas. Grožis suartina mylinčias sielas, padeda joms vienai kitą pažinti.

Troškimas pažinti mylimą žmogų — taip pat ryškus tikros meilės ženklas. „Negalima mylėti to, ko nepažįsti” (K. Vasiljevas). Tai noras pažinti mylimą žmogų, noras su juo suartėti: prasismelkti į jo gyvenimą, dvasią, charakterį. Tai bandymas įsitikinti, kad tas žmogus gali būti artimas tau, tapti tavo antruoju „aš“.  Tai apgaulingas troškimas pamatyti mylimą žmogų tokį, kokį norėtum jį matyti, koks pats esi. Tai noras sutapti, susilieti su juo kūnu ir dvasia. Įspūdingai apie tai pasakė Bethovenas: „Aš esu tas, ką myliu“. Taigi, mylimo žmogaus pažinimas labai savotiškas, keistas, prieštaringas. Jis labai paveiktas mūsų meilės, todėl nėra bešališkas, objektyvus. Mes žiūrime į mylimą žmogų tarsi pro

L. van Bethovenas: „Aš esu tas, ką myliu.“
L. van Bethovenas: „Aš esu tas, ką myliu.“

rožinį rūką, todėl matome jį gerokai gražesnį, geresnį, negu yra iš tikrųjų. Meilė idealizuoja ir pagražina mylimojo paveikslą. Meilė pritildo mūsų protą, sušvelnina jo kritiškumą, padaro jį atlaidesnį. Todėl Amūras vaizduojamas užrištomis akimis, o meilė vadinama akla. Bet ar taip yra iš tikrųjų? Pritemdžiusi mūsų protą, meilė išjudina kitas pirmines mūsų pažinimo galias: juk mylėdami daug ką nujaučiame, įspėjame širdimi, nutuokiame. Meilės psichologas J. Riurikovas sako: „Meilė paaštrina dvasinę žmogaus klausą, daro subtilesnį jo gebėjimą skirti svetimos sielos akordus, padidina jo talentą suprasti kitą žmogų“.  Meilė sustiprina mūsų intuiciją, įžvalgumą. Tariant R.Rolano žodžiais, „viena meilės akimirka pasako daugiau nei ištisi mėnesiai stebėjimo“.

Meilės žmogiškumą bene labiausiai patvirtina jos individualumas. Meilė išskiria vieną žmogų iš tūkstančio, ir jis mums tampa pats gražiausias, geriausias. Jis yra vienintelis , kurio trokštame, į kurį veržiamės, kurio vardą kartojame dieną ir naktį. Mes mylime jį todėl, kad jis kitoks negu visi, mylime jo individualumą. Ir mus pamilsta už tai, kad kuo nors skiriamės nuo kitų, patraukiame dėmesį, sužavime ir taip pat kam nors tampame vieninteliais pasaulyje. Meilė mums labiausiai leidžia pajusti savo ir kito žmogaus nepakeičiamumą, individualumą ir skatina tą individualumą vertinti, branginti, puoselėti. Meilė vienintelė leidžia mums visai suartėti su kitu žmogumi ir kartu nepažeisti jo asmenybės savitumo bei neprarasti savojo.

Meilė stiprina mūsų žmogiškumą, gerumą. A. Čechovas yra pasakęs, jog meilė parodo žmogui, koks jis turi būti. Pamilę ne tik trokštame mylimųjų akyse atrodyti gražesni, geresni, doresni, bet ir stengiamės tokiais tapti. Turbūt niekas  kitas taip nepastūmėja žmogaus veiklos gėrio link, kaip meilė. Būtent mylimą žmogų labiausiai trokštame  suprasti, skubame jam padėti, dėl jo aukotis.

Apskritai meilė — didžioji gyvenimo dovana žmogui. Ji pažadina ir sustiprina mumyse jutimo galias, ji viską nutvieskia vaivorykštės spalvomis, atskleidžia didžiąsias būties paslaptis. Ji labiausiai mus suartina dvasia ir kūnu su kitu žmogumi, nepažeisdama mūsų savitumo, priešingai — leisdama visa esybe pajusti save, savo gyvenimą. Meilėje išsipildo didieji mūsų lūkesčiai — dvasios ir kūno vientisumo, gyvenimo pilnatvės, laimės, kurių iki tol gal dar nebūname aiškiai suvokę.

Tačiau meilė leidžia mums aiškiau pajusti ne vien gyvenimo palaimą, bet ir jo pavojus bei negandas. Meilė nebūna be debesų, šešėlių. Mylimo žmogaus nuotaikų kaita, nerimas ir netikrumas dėl jo jausmų, pavyduliavimas, ilgesys ir išsiskyrimai, laimės trapumo nuojauta — šie amžini meilės palydovai temdo šį dangų, nuspalvina jį elegiškais ir dramatiškais fonais. „Meilė kelia liūdesį, nes yra nesulaikoma ir neišsipildanti“,— teigia E. M. Remarkas. Meilės kliūtys ir vidiniai jos prieštaravimai labai anksti leidžia mums pajusti, kad gyvenimo kelias nėra lygus kaip geležinkelio bėgiai,

„Meilė kelia liūdesį, nes yra nesulaikoma ir neišsipildanti“,— teigia E. M. Remarkas.
„Meilė kelia liūdesį, nes yra nesulaikoma ir neišsipildanti“,— teigia E. M. Remarkas.

kad dviejų žmonių buvimas kartu yra ne mažiau sudėtingas kaip kaimyninių šalių santykiai, kad mūsų pačių dvasia, jausmai yra paslaptingi ir nepastovūs… Meilė pirmoji taip tiesiai parodo mums ne tik gyvenimo žavesį, bet ir dramatizmą.

Daugiausiai rūpesčio ir nerimo mums kelia meilės trapumas, jos likimas. Meilė — pats laisviausias jausmas, net jos apyaušris nei saulėlydis nepriklauso nuo mūsų norų, valios. Meilė yra mūsų dvasios budimo, skrydžio metas, mūsų jausmų šventė, o juk visos šventės anksčiau ar vėliau baigiasi. Kas užgesina, pražudo meilę?

Meilė, nusileidusi ant pilkų dirvonų, nyksta ir vysta. Ji nepakenčia įprastumo, sustingimo, o labiausiai nuobodulio. „Nuobodulys ilgainiui išėda spinduliuojantį meilės audeklą.“ (K. Vasiljevas)

Todėl norėdami išsaugoti meilę, turime šalinti nuo jos kelio pilkus, kietus akmenis ir nepamiršti pirminių meilės sąlygų — galimybės stebėtis, žavėtis, veikti ir aukotis. Trumpai tariant, patikimiausias meilės eleksyras — nuolatinis mylinčių būtybių, jų gyvenimo keitimasis, atsinaujinimas — jų fizinis ir dvasinis brendimas, tobulėjimas. Meilė mus užklumpa netyčia, be mūsų valios, tačiau šios didžiausios gyvenimo dovanos lemtis mūsų rankose.

Komentarai

Atsakymai į “Kas yra meilė?”: 3

  1. Jolantik avataras
    Jolantik

    Meile-tai kassvarbu,ilgesys,kantrybe,rimtis,laime Tau.

  2. zita avataras
    zita

    dar vis tikiu meile…ir tikėsiu

  3. Liveta avataras
    Liveta

    Aš ir keletą parašysiu :)
    * Meilė – galinga burtininkė: ji pasaulį gali dangum arba pragaru paversti. – S. Nėris.
    * Meilė tokia visagalė, kad iš pagrindų pakeičia ir mus pačius. – F. Dostojevskis.
    * Meilė – tai stiprūs ir balti sparnai. – M. K. Čiurlionis.
    * Žmonės, kad ir kokių jie turi trūkumų, labiau už viską verti meilės. – J. V. Gėtė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.