Vikipedija sako: „Ramybė, ramuma – būsena, kai objektui nedaro įtakos išoriniai veiksniai. Kalbant apie žmogų, ramybė suvokiama kaip poilsis nuo aplinkos dirgiklių, atsiribojimas nuo triukšmo, judėjimo. Dažnai siejama su gamta, tyla, vienatve.“ Būtent tai matome paveiksle tokiu pačiu pavadinimu. Sala (kuri savaime yra rami) ir dvi olos joje. Ši paveikslo dalis, nepriklausomai nuo aplinkybių visuomet išliks rami t.y. savo vietoje, nejudanti, nekintanti. Dėl to ji net atrodo savimi pasitikinti, laiminga. Kas kita yra aplinka, išoriniai veiksniai t.y. salą supančios sferos: dangus ir vanduo. Šių dalykų pastovumu pasikliauti negalima. Jie nenuspėjami, dinamiški.
Pažiūrėkime į paveikslą iš dviejų perspektyvų. Šviesioji – jei į ją žiūrės žmogus laimingas dėl savo gyvenimo, žmogus, kuris užpildė vidinę tuštumą, jis būtent tokią matys ir salą. Supras, kad mato pats save. Ji taps žmogaus sielos atspindžiu, kuris iliustruoja jo dvasinę būseną, jo pilnatvę ir harmoniją. Žinoma, net tokiam žmogui pasitaiko neramių dienų, kuomet dvasioje sumaištis, bet vakarais jis grožisi lygiu vandens paviršiumi bei giedru dangumi. Visos aplinkybės per silpnos, kad sugriautų pusiausvyrą. Bet jei į paveikslą žvelgs pavargusi, netvirta, ieškanti ir nerandanti siela, mintys gali būti prieštaringos. Gali pasirodyt, kad sala kažko iš tavęs nori, prašo, reikalauja. Galbūt tavo ramybės, kad pati išliktų rami? Jos grėsmingos švytinčios olos kelia nerimą ir baimę. Tarsi kėsinasi į tavo trokštančią harmonijos širdį ir išsiurbia ten likusius pasitikėjimo savo gyvenimu likučius.
Ir vis dėlto, kuri iš figūrų šiame paveiksle yra žmogus? Deja, bet mes nesam nuolat rami sala. Ja gali būti tik toks didis dalykas kaip Dievas. O žmogus… žmogus ir jo gyvenimas yra nuolat besikeičiantys, kaip vanduo ar dangus. Dažnai neramus, apsiniaukęs, audringas. Bet ta sala vidury mūsų gyvenimo vis stovi. Vis stovi ir kantriai laukia, kada jos ramybe šviečiančios akys galės pamatyti savo atvaizdą žmogaus gyvenime.
Parašykite komentarą