Ramybė

M.K. Čiurlionis - "Ramybė" | Popierius, pastelė, anglis (?). 1904 / 5, Varšuva.
M.K. Čiurlionis - "Ramybė" | Popierius, pastelė, anglis (?). 1904 / 5, Varšuva.

Vikipedija sako: „Ramybė, ramuma – būsena, kai objektui nedaro įtakos išoriniai veiksniai. Kalbant apie žmogų, ramybė suvokiama kaip poilsis nuo aplinkos dirgiklių, atsiribojimas nuo triukšmo, judėjimo. Dažnai siejama su gamta, tyla, vienatve.“ Būtent tai matome paveiksle tokiu pačiu pavadinimu. Sala (kuri savaime yra rami) ir dvi olos joje. Ši paveikslo dalis, nepriklausomai nuo aplinkybių visuomet išliks rami t.y. savo vietoje, nejudanti, nekintanti. Dėl to ji net atrodo savimi pasitikinti, laiminga. Kas kita yra aplinka, išoriniai veiksniai t.y. salą supančios sferos: dangus ir vanduo. Šių dalykų pastovumu pasikliauti negalima. Jie nenuspėjami, dinamiški.

Pažiūrėkime į paveikslą iš dviejų perspektyvų. Šviesioji – jei į ją žiūrės žmogus laimingas dėl savo gyvenimo, žmogus, kuris užpildė vidinę tuštumą, jis būtent tokią matys ir salą. Supras, kad mato pats save. Ji taps žmogaus sielos atspindžiu, kuris iliustruoja jo dvasinę būseną, jo pilnatvę ir harmoniją. Žinoma, net tokiam žmogui pasitaiko neramių dienų, kuomet dvasioje sumaištis, bet vakarais jis grožisi lygiu vandens paviršiumi bei giedru dangumi. Visos aplinkybės per silpnos, kad sugriautų pusiausvyrą. Bet jei į paveikslą žvelgs pavargusi, netvirta, ieškanti ir nerandanti siela, mintys gali būti prieštaringos. Gali pasirodyt, kad sala kažko iš tavęs nori, prašo, reikalauja. Galbūt tavo ramybės, kad pati išliktų rami? Jos grėsmingos švytinčios olos kelia nerimą ir baimę. Tarsi kėsinasi į tavo trokštančią harmonijos širdį ir išsiurbia ten likusius pasitikėjimo savo gyvenimu likučius.

Ir vis dėlto, kuri iš figūrų šiame paveiksle yra žmogus? Deja, bet mes nesam nuolat rami sala. Ja gali būti tik toks didis dalykas kaip Dievas. O žmogus… žmogus ir jo gyvenimas yra nuolat besikeičiantys, kaip vanduo ar dangus. Dažnai neramus, apsiniaukęs, audringas. Bet ta sala vidury mūsų gyvenimo vis stovi. Vis stovi ir kantriai laukia, kada jos ramybe šviečiančios akys galės pamatyti savo atvaizdą žmogaus gyvenime.

4 komentarai apie “Ramybė”

  1. Tikrai gražus straipsniukas. Ačiū Aušra.
    Ypač patiko ši salos kaip ramybės simbolio alegorija, o įspūdį dar labiau sustiprino tobulai parinktas Čiurlionio paveikslas.
    Man ši Čiurliolio sala, ir apskritai sala, labiau asocijuojasi ne su natūralia/savaimine dvasine ramybe, bet su dirbtinai pasiekta ramybe,- ramybe pasiekta atsiribojus nuo aplinkinio pasaulio. Beabejo atsiribojus nuo to pastoviai besikeičiančio, judančio, triukšmingo ir kartais chaotiško aplinkinio pasaulio, pagaliau gali iš tikrųjų įsigilinti į save ir galiausiai pasiekti tą tikrąją dvasinę ramybę. Sala, visada yra atsiribojusi nuo visko, tad ji iš tikrųjų yra puiki ramybės iliustracija.

  2. Šaunuolė Rasa,kad atkreipė dėmesį į Čiurlionio ,,Ramybės“gelmes.Tai paveikslas,kuris negali neveikti.Aš žmogaus figūrą įžiūriu uolos viršūnėje,bet ar ten turėtų būti žmogus?

  3. Man ši sala tarsi gyva, džiaugiuosi, kad autorė taip pat atkreipė dėmesį į salos „ramybe šviečiančias akis”. Įdomūs M.K.Čiurlionio paveikslai ir tuo, kad kiekvienas juos mato skirtingai. Juk ne veltui sakoma, kad M.K. Čiurlionis ir Vidūnas aplenkė laiką visu šimtmečiu. Na, o šis Aušros kūrinėlis tikrai puikus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.