Kretos sala – tarsi rojus žemėje. 2011-ųjų metų vasarą teko aplankyti šį Viduržemio jūros kampelį. Tai ne tik puiki vieta atostogoms, poilsiui, pramogoms, bet ir galimybė susipažinti su dideliu kultūriniu paveldu. Juk Kretoje gimė ir vystėsi seniausia Europos civilizacija, pavadinta karaliaus Mino vardu.
Kretos sala ypatinga savo archeologinių radinių gausumu, meno kūriniais, kurie eksponuojami įvairiuose muziejuose. Turistai Kretą bene labiausiai pažįsta iš Knoso rūmų, kuriuos atrado anglų archeologas Artūras Evansas, ir atostogaudami saloje užsibrėžia tikslą aplankyti juos. Šis paveldas kadaise buvo net 5-ių aukštų, turėjo didelį vidinį kiemą, šulinio tipo koridorius, kadangi lubose buvo angos, pro kurias sklisdavo šviesa. Mitais apipinta vieta pasakoja, kad klaidžiuose labirinto vingiuose gyveno mitologinė būtybė Minotauras – pusiau jautis, pusiau žmogus. Ugnikalnio išsiveržimas Santorini saloje sukėlė potvynį, Kretą užliejo vanduo ir sugriovė didingus rūmus. Dėl daugybės dūmų negalėjo augti augalai, manoma, kad buvo badas. Tuo laikotarpiu sunyko Kretos kultūra.
Knoso rūmai nenuvylė lūkesčių, įdomu pažinti tai, kas iki tol tik skaityta knygose. Turbūt tik išėjusi supratau, kad visą laiką nerimastingai kažko laukiau, galbūt kur nors tykančio baisiojo Minotauro? Tačiau jis taip ir nepasirodė. O gaila… Tada įspūdžiai tikrai būtų nepamirštami visą gyvenimą.
Reikėtų neapsigauti, kadangi visos čia esančios freskos – tik kopijos, originalai saugomi muziejuose.
Kreta išraižyta kalnų, bet yra ir Lasiti plokščiakalnis, kuriame, kaip pasakoja legenda, gimęs graikų dievas Dzeusas. Aukštai kalnuose aptinkama Dikti ola, teka požeminė upė, kaip tik šioje oloje, pasakojama, užaugus Dzeusą, kurį maitino ožka Almatėja. Plokščiakalnis pirmiausia nustebino kitokiu, netradiciniu kraštovaizdžiu, nebūdingu likusiai Kretos gamtai, čia klesti žemdirbystė, auga bulvės, obuoliai, galima pagalvoti, kad esi Lietuvoje, jei ne tolimoje esantys kalnai.
Gyventi ir daugiausia laiko praleisti teko antrame pagal dydį Kretos mieste – Chanijoje. Tai venecijietiškos architektūros miestas, tarsi muziejus po atviru dangumi. Deje, dauguma pastatų sugriauta karų ir plėšimų metu. Chaniją galima padalinti į dvi dalis – senamiestį ir naujamiestį. Uoste driekiasi daugybė kavinių, iš kurių išskuba padavėjai ar patys savininkai ir kviečia užsukti pasėdėti, pasigėrėti ir maistu, ir atsiveriančiu vaizdu. Šio miesto centras, tapęs simboliu – Chanijos švyturys, čia dauguma žmonių renkasi palydėti saulės, dingstančios jūroje.
- Chanija
Dar viena iš išskirtinių Kretos grožybių – Samarijos tarpeklis, pats ilgiausias visoje Europoje, vingiuojantis 18 km. Tai buvo pati įspūdingiausia vieta, kurią teko aplankyti. Kepino didelis karštis ir pėdos svilo nuo 6 val. žygio, tačiau neabejotinai buvo verta. Yra tokių turistų, kurie neįveikia tarpeklio, ir pusiaukėlėje pasidavę, žygiuoja atgal. Tarpeklį išskobė Tarajo upė, žiemą teka srauniai, nerekomenduojama leistis į žygius tuo laikotarpiu, pakankamai pavojinga, o vasarą upė susitraukia iki vos čiurlenančio upelio.
Aukštos uolų sienos kadaise slėpė nusikaltėlius, žmones, mėginančius išvengti kraujo keršto, gyvavusio daugelyje Kretos kaimų. XX a. 5-ą dešimtmetį tai buvo ideali vieta slėptis komunistų partizanams, kovojusiems Graikijos pilietiniame kare.
Saloje yra dar daug lankytinų, gražių vietovių. Elafonisi miestas stebina nepaprastai žydru vandeniu, visiškai skaidriu, čia važiuojama mėgautis vandens teikiamomis pramogomis, praleisti dieną paplūdimyje. Agios Nikolaos – laikomas vienu elegantiškiausių ir moderniausių miestų ir daugelis kitų, kuriais pasitaikius galimybei, verta aplankyti.
Kretos saloje kiekvienas ras, ką veikti ir pamatyti, nesvarbu, ar tai maži vaikai, paaugliai, ar vyresnio amžiaus žmonės.
Ingrida Virinaitė
Parašykite komentarą