Kas yra diskriminacija?

Antidiskriminaciniai įstatymai yra priimti, tačiau jie neturi žaibiškos veikimo galios.
Antidiskriminaciniai įstatymai yra priimti, tačiau jie neturi žaibiškos veikimo galios.

Paskutiniais metais terminas diskriminacija paplito visuomenės gyvenime ir viešoje erdvėje. Jos esmė yra socialinė diskriminacija. Tai yra – aktyvus lygių galimybių pažeidimo veiksmas, kliuvinių sudarymas, siekiant įsidarbinti, dirbant, mokantis, arba norint dalyvauti įvairiose veiklose asmenims, kurie kažkokiomis savybėmis skiriasi nuo dominuojančios visuomenėje žmonių grupės. Šiuo metu lygybės taikymo principo pažeidimas yra pripažinta problema ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Visuomenė tampa nesaugi, kai vieni jos nariai išskiriami dėl kažkokių, ne jų asmenybei būdingų bruožų, o tik dėl nepanašumo  į kitus. Pagarba žmogaus teisėms bei visuomenės įvairovei yra viena pagrindinių demokratijos vertybių. Tačiau mūsų gyvenimo kasdienybėje įvairiais požymiais besiskiriantys žmonės tampa diskriminacijos, stereotipų, įvairių nuostatų ar net atviros neapykantos  aukomis. Šie žmonės tampa socialiai atskirti, jiems sunkiau prieinamas geras išsilavinimas o tuo pačiu ir geras apmokamas darbas. Jų dalyvavimas visuomenės ar politiniame gyvenime būna labai menkas, arba jo visai nebūna.  Visuomenės apklausų duomenimis žmonės, net ir žinodami apie įstatymais ir teisės aktais įtvirtintą draudimą diskriminuoti dažnai pateisina kai kurias diskriminacijos apraiškas. Kartais net  iš valdžios institucijų girdimos diskriminacinės nuostatos, kai dėl prastų gyvenimo sąlygų ar negebėjimo įsidarbinti yra kaltinami patys pažeidžiamoms visuomenės grupėms priklausantys asmenys. Argumentuojama tuo, kad šie asmenys neturi pakankamos motyvacijos darbui, riboti jų profesiniai gebėjimai. Tačiau negalvojama, kad tam didelę įtaką daro socialinis kontekstas, gyvenimo sąlygos.

Profesorius Leonidas Donskis yra rašęs:  „Bent vieną grupę ar pavienį žmogų lyties, tautybės, rasės, amžiaus ar kitokiu aspektu diskriminuojanti ir dar blogiau, šito net nesuvokianti visuomenė nėra nei tolerantiška, nei demokratiška. Imituoti toleranciją ir demokratiją nėra sunku, gerokai sunkiau yra iš tikrųjų būti tolerantiškiems ir demokratiškiems. Tolerancija yra ne tuščias garsas ar burtažodis, o savo esme dvasinio aristokratizmo, kilnumo, nelengvo mokymosi ir nuolatinio darbo reikalaujanti praktika, atpažįstanti pagarbos vertą žmogų kiekviename ir kiekvienoje.“

Antidiskriminaciniai įstatymai yra priimti, tačiau jie neturi žaibiškos veikimo galios. Nes diskriminacija kaip reiškinys yra susijęs su žmonių gyvenimo tradicijomis, kurios labai sunkiai keičiasi, įtakos turi ir giluminės priežastys, pati žmogaus prigimtis. Noras pakeisti visuomenės mąstymą yra lėtai įgyvendinamas. Kartais atsiranda „kovotojai“ prieš diskriminaciją, dažnai politikai, naudojantys šį įvaizdį konkurencinėje politinėje, rinkiminėje  kovoje.

Diskriminacija yra daugialypis reiškinys. Jos veikiami subjektai labai skirtingi, o ir pats veikimo būdas yra skirtingas. Diskriminacijos laipsniai taip pat skirtingi: yra tiesioginė, netiesioginė diskriminacija, yra priekabiavimas, persekiojimas.

Labai dažnai pasitaiko netiesioginė diskriminacija. Ji apibrėžiama taip: netiesioginė diskriminacija yra tada,  kai akivaizdžiai dėl neutralių sąlygų, kriterijų ar praktikos tam tikros rasės ar etninės priklausomybės asmenys, arba tam tikrą religiją ar įsitikinimus išpažįstantys, tam tikrą negalią turintys, tam tikro amžiaus ar tam tikros seksualinės orientacijos asmenys gali patekti į prastesnę padėtį nei kiti asmenys, nebent tas sąlygas, kriterijus ar praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama atitinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Asmenys diskriminacijos atveju neprivalo įrodyti faktinės diskriminacijos, užtenka, kad diskriminacija potencialiai galima.

Žmonės, patyrę diskriminaciją, ir vėliau išsikovoję geresnę padėtį, kartais patys pradeda diskriminuoti anksčiau juos engusius.
Žmonės, patyrę diskriminaciją, ir vėliau išsikovoję geresnę padėtį, kartais patys pradeda diskriminuoti anksčiau juos engusius.

Kad būtų įrodyta diskriminacija turi būti „palyginamasis” pagrindimas, t.y. reikia įrodyti, kad asmuo buvo diskriminuojamas, palyginus su kitu asmeniu (tiesioginė diskriminacija) arba kita asmenų grupe (netiesioginė diskriminacija).

Priekabiavimas (įžeidinėjimas, puolimas) – kai nepageidaujamu elgesiu siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka. Priekabiavimas gali būti labai įvairus: nuo priekabiavimo žodžiu iki gestais išreikšto elgesio, taip pat, pagaminimas, platinimas ar rodymas raštu išreikštų įžeidimų, atvaizdų ir pan.   Priekabiavimas gali būti tyčinis ir akivaizdus, bet gali būti užmaskuotas.

Persekiojimas  atsiranda prieš žmogų, padavusį skundą dėl diskriminavimo fakto nustatymo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai.  Tokiais atvejais atsiranda įvairios sankcijos, kompromituojantys faktai prieš tą asmenį, būna finansinės bausmės, arba sudaromos nepakeliamos darbo sąlygos iš darbdavio pusės.

Egzistuoja dar viena diskriminacijos forma, – teigiama diskriminacija, arba pozityvioji. Šioje situacijoje lygios galimybės tampa pirmenybės teise, suteikiančia pranašumus diskriminuojamoms mažumoms, ar asmeniui (pvz. pirmenybė įsidarbinti neįgaliam asmeniui socialinėje įmonėje).

Labai dažna ir sunki diskriminacijos forma yra vadinamoji daugialypė diskriminacija, arba  asmens diskriminavimas dėl kelių pagrindų iš karto. Pvz. žmonės gali būti skirtingų tautybių, seksualinės orientacijos, amžiaus, ir taip susidaro prielaidos keliariopai diskriminacijai. Lietuvoje  dažnas dvigubos diskriminacijos pavyzdys yra pagyvenusios moterys (diskriminuojama dėl lyties ir dėl amžiaus).

Žmonės, patyrę diskriminaciją, ir vėliau išsikovoję geresnę padėtį, kartais patys pradeda diskriminuoti anksčiau juos engusius. Toks žmogus, tapęs viršesniu,  o tuo pačiu padėties šeimininku, tarytum skleidžia toliau  šį blogą „užkratą”, taip susidaro ydingas ciklas, kuris didina socialinę atskirtį tarp žmonių.

Lietuvoje sukurta gera įstatyminė bazė, leidžianti  teisinėmis priemonėmis  ginti aukas nuo patiriamos diskriminacijos, tačiau faktinė nelygybė dar išlieka mūsų socialinės realybės dalimi.

Panaudota literatūra :

Skirtingi, bet lygūs visuomenėje ir darbuotėje.  2007m.

Diskriminuoti negalima integruoti.  2007 m.

7 komentarai apie “Kas yra diskriminacija?”

  1. Šiandien kalbama apie jaunystės kultą – visi privalo būti gražūs, veržlūs, energingi. Ką jūs manote apie diskriminaciją dėl amžiaus ir visuomenę, neigiančią senatvę? kas turite minciu rimtu teiginiu komentuokite

  2. Nesutinku su Dainos nuomone, dėl diskriminacijos, homoseksualams Tegu nesigiria tuo. Fiziškai jie normalus, nesiskiria nuo kitų. Ką tada turi jausti tie, kurie yra sudarkyti paralyžiaus.

    Aš gal ne toks, kaip tu.
    Ir gatvėje visi mane pažįsta.
    Vieni palydi gailesčio žvilgsniu,
    Kiti nustemba : kaip jis eiti drįsta…

  3. Patricija,
    Čia kalba eina apie socialinę diskriminaciją, kai ASMUO išskiriamas iš kitų asmenų ir jam yra sudaromos prastesnės sąlygos įsidarbinti, mokytis gauti paslaugas (medicinos aptarnavimą, socialinė paramą ir t. t.). Lenkų mažuma, reikalaujanti išskirtinių sąlygų, nepatenka į socialines diskriminacijos ribas, nes dėl kalbos vartojimo, gatvių pavadinimų ir panašiai, galioja Lietuvos Respublikos įstatymai, priimti ir patvirtinti visos tautos išrinktųjų: Lietuvos Respublikos Seimo narių daugumos.

  4. Janina,
    Kad homoseksualizmas – nėra liga, įrodyta dar 8, 9 praeito šimtmečio dešimtmetyje. PO šių išvadų PSO (Pasaulinė Sveikatos Organizacija) išmetė homoseksualizmą iš bet kokių ligų aprašų. Įvairios teorijos, hipotezės sklando, tačiau jos nėra niekuo nei pagrįstos, nei įrodytos. Todėl nesigilinant į biologinę pusę, reikia pačiam žmogui suprasti ir pradėti vertinti kitus žmones pagal jų socialinę išraišką,pagal žmogiškąsias savybes. O dėl saviraiškos, tai kiekvienas demokratinėje valstybėje turi teisę reikštis, kaip jam atrodo geriausiai, neperžengiant įstatymų ribos.

  5. Lenkus diskriminuoja tik savi- tomaševskiai.
    Sovietmečiu tai tikrai buvo diskriminuojamos moterys, o dabartiniais laikais nežinau tikros padėties.
    Dar man nepatinka, kad homoseksualai reikalauja išskirtinio dėmesio. Prancūzijoje gyvenantis rusų ekstrasensas Levašov mato, jog homoseksualų hipofizė užauga dvigubai didesnė, nei turėtų būti pas normalius vyrus, netgi viršija moterų hipofizės dydį. Kaip teigia Levašov, paprastai moterų hipofizė yra du kartus didesnė nei vyrų. Išvada yra tokia, kad homoseksualumas yra liga, ir ją turėtų tirti gydytojai neurologai, o tuo pačiu nėra ko demonstruoti, kad žmonės turi sveikatos problemas. Tada yra diskriminuojami žmonės, sergantys visomis kitomis ligomis.

  6. Lenkai kalba, kad juos diskriminuojam: gatves negali lenkiškai pavadinti, švietimo sistema neatitinka jų poreikių ir panašiai.Man atrodo, jeigu jiems čia negerai, tai Lenkija turi daug daugiau žemių.Į tėvynę grįžti niekada nevėlu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.