Neseniai praūžė gražiausios metų šventės: Šv.Kalėdos ir Naujieji metai. Krūvos dovanų, skanių, saldžių ir rankomis neapčiuopiamų, aibė linkėjimų ir sveikinimų pasiekė kiekvieną iš mūsų. Atvirukai iš tolimiausių pasaulio kampelių, elektroniniai ir popieriniai(?). Laiškai – kompiuterio ekrane ir pašto dėžutėse. Kurių daugiau? Nagi, paskaičiuokime kiekvienas, kiek popierinių laiškų gavome? O kiek parašėme?
Popierių keičia skaitmena
Elektroninės erdvės įtaka šiuolaikiniam žmogui beribė: internete mes skaitome knygas, diskutuojame su žmonėmis net nepažinodami jų, dalijamės patirtimi ir patarimais su visu pasauliu. Taip pat talpiname nuotraukas iš savo gimtadienių ar atostogų, žiūrime labiausiai mums patikusias TV laidas, piešiame, žaidžiame, kuriame eiles, skaitome laikraščius, rašome dienoraštį…. Ir rašome laiškus: toli išvykusiam draugui, seniai bematytam bičiuliui ar giminaičiui. Padėka, sveikinimai, užuojauta, kvietimas, ar tiesiog pasakojimas, kaip sekasi, – kokių tik nesame rašę laiškų. Dar meilės labai dažni. Gi kuris nesame mylėjęs… Rečiau ar dažniau, bet turbūt kiekvienam iš mūsų yra tekę rašyti kažką panašaus. Tai, ką seniau darėme popieriaus lape, šiame amžiuje dažniausiai darome kompiuterio ekrane.
“Būkime šiuolaikiški!” – šūktelėtų tie, kurie pirmumo teisę teikia elektroniniam pasauliui. Jie sakytų, kam eikvoti popierių, rašalą, pašto ženklus, jei galima tiesiog atsisėdus prie kompiuterio parašyti gražų laišką kad ir iš penkto karto, nesugadinant nei vieno popieriaus lapo. Juk čia yra “delete“ mygtukas! – kuriant kompiuterius pagalvota apie viską! Naudokimės tuo! Ir iš dalies jie bus teisūs: nes šiame greitame pasaulyje laikas neįkainojamas. Todėl kiekvienas išradimas, taupantis laiko sąnaudas, vertinamas ir reikalingas: kam parašius laišką popieriuje dar eiti į paštą ir laukti savaitę, kol jis pasieks adresatą, jei prisėdus prie kompiuterio užtektų tik paspausti “Sent” mygtuką. Paprasta, ane? Tik ar visada tai, kas paprasta ir greita, būna geriausia?
Kodėl verta laiškus rašyti ranka
Dar studijų metais turėjau draugę, kuri gyveno Kaune, o jos draugas kartu su manimi studijavo Vilniuje. Šimtas dešimt kilometrų tarp Vilniaus ir Kauno nebuvo kliūtis kiekvieną penktadienį kuriam nors iš jų sėsti į traukinį ir pasiekti kitą miestą. Maža to, be šitos gražios tradicijos jie turėjo dar vieną – laiškų rašymo. Kiekvieną savaitę ranka rašyti laiškai keliavo iš Vilniaus į Kauną, ir atvirkščiai. Ir taip visus keturis metus. Dabar medinėje dėžutėje saugomi jų susirašinėjimai mano draugams yra lygiai tokie pat svarbūs, kaip ir tada, kai jie juos rasdavo pašto dėžutėje. Kartą pasiteiravus, kodėl jie savo laiškų neperkėlė į virtualų pasaulį, – juk ir greičiau, ir patogiau – draugė į klausimą reagavo klausimu: Bet ar tikriau?
Popieriaus lape kiekvieną raidę reikia sukurti ranka. Ten, atrodo, ir žodis tampa gyvesnis, ir pasakyta mintis – gyvybingesnė. Su rašalu išspaustomis raidėmis tu žmogui siunti emociją – tikrą, išgyventą. Raštas taip pat gali labai daug pasakyti apie rašantįjį: piktas jis, skubantis, o gal labai džiugiai nusiteikęs. Kompiuterio ekrane klaviatūra suspaustos raidės emocijos neperduoda. Jos tik siunčia žinią: žinoma, galima emociją ir jausmą išreikšti jaustukais ir šauktukais, prirašyti daug šiltų žodžių, bet tai neprilygs tekstui popieriaus lape.
Kalbant šia tema, norisi išskirti meilės laiškus. Turbūt visiems žinoma iš senovės atėjusi mada kvepinti popieriaus lapą įvairiais aromatais arba dažytų lūpų bučinio formos įspaudas laiško kampe – visa tai ranka rašyto laiško privalumai. Kas neleidžia ir šiais laikais pasinaudoti šiomis subtiliomis dėmesio rodymo formomis? Nes kad ir koks pažangus būtų mokslas, dar neturime rožėmis kvepiančių ekranų, o žodžiai elektroniniame laiške tik elektroniniai simboliai baltai juodame ekrane.
Todėl norisi tikėti, kad, kol pasaulyje gyvens bent kelios įsimylėjėlių poros, pašto karveliai turės darbo…
Parašykite komentarą