ADVENTO MINTYS


Skelbiu skaitytojos Leontinos laišką:

ADVENTO MINTYS

Laikas, kai susimąstome, ką reiškia laukimas šiame skubėjimo amžiuje. Ramus, sutelktas į paprastas, bet svarbias būties akimirkas laukimas. Atsilikimą nuo civilizacijos progreso ar išmintį?.. Prabangą neskubėti gyventi, neskubėti teisti, smerkti, taip pat – beatodairiškai žavėtis, garbinti?..

Adventas skirtas tam, kad lauktume, tačiau lauktume, nesudėję rankų. Ne tik aktyvūs mūsų veiksmai, protestai, demonstracijos yra kova su krize, tačiau ir kasdienis neabejingumas, mintys, žodžiai. O labdara ir auka visada turi didžią prasmę. Gerumas, nesavanaudiškumas, atjauta ir pagalba – tai pačios didžiausios dovanos ir vertybės, galinčios išgelbėti mus iš krizės. Didžiausias jų privalumas tas, kad jos yra amžinos – nedega, nerūdija, neskęsta, nebijo devalvacijos, o investuotos atsiperka dešimteriopai ir niekada nenueina veltui.

Laukdami Išganytojo gimimo, nepamirškime šito.

Petras Uola, „Kultūra” – Draugo šeštadieninis priedas. 2009 Gruodžio 5 d.

Adventas. Keturios savaitės susikaupimo, rimties ir laukimo. Pirmą advento sekmadienį uždegame pirmąją žvakę. Po savaitės, antrą sekmadienį – antrą. Prieš Kalėdas, sekmadienį , uždegame ketvirtąją.

Leontina

Leontinos sukurtas vainikas
Leontinos sukurtas vainikas

18 komentarų apie “ADVENTO MINTYS”

  1. Mano brolienė papasakojo ,kad ji Kūčių naktį susapnavo savo vyrą.Pasidėjo šalia lovos dubenį vandens .Jai buvo tik septyniolika metų.Mama jos dirbo ligoninėje slaugute.Ligoninėje gulėjo mano vyro brolis ,ir tai jos mamai patiko.Kada jį išleido iš ligoninės ,ji parsivedė jį namus pas save.Brolienė pamatė ir pamastė ,kur jį matė.O sapnavo Kūčių naktį tokį patį vyruką ,kuris jai davė rankšluostį nusišluostyti veidą.Draugavo ir kaip sulaukė aštuoniolikos apsivedė.Gyvena ir dabar.tai sako netikėk stebūklais .O BŪNA.

  2. Aš irgi vieną kartą jauna būdama ėjau atnešti glėbį malkų būrimui.Kiti ėjo stebėti kad malkinėje pagalių nesuskaičiuočiau.Na ir kagi-šakaliai buvo poromis.O per kitas kūčias jau buvau ištekėjusi.Reiškia,kad kalėdiniai burtai pildosi.

  3. Musų kaime kisielių virdavo iš spanguolių. Dėdienė gyveno kitame kaime, tolokai nuo mūsų ji virdavo avižinį. Ir dar virdavo , miežinių kruopų , pilno grūdo. Tokia kaip skystą košę, užbalindavo saldintu aguonpieniu , labai būdavo skanu. Mama Kūčioms, daugiausia valgių darydavo su grybais. Ne bet kokiais ,o baravykais. Jų būdavo džiovintų, marinuotų.Pas mus būdavo visokių prietarų. Mergos išėjusios į lauką klausydavo, kurioje pusėje šunys loja . Iš ten lauk piršlių. Arba, atneša glėbį malkų, skaičiuoja ar pora, tai iki kitų Kalėdų ištekės.Smagu būdavo.

  4. Labai įdomiai papasakojo mano tėvelis.Kaip jis buvo mažas tai jau visada Kūčiom virdavo avižinį kisielių.Jau kaip pradėdavo virti ,tai jau mano močiutė ,kuri irgi buvo sulaukusi garbaus amžiaus 103 metų.Lipdavo bėgti apie ir dainuoti .”Mūsų kisielius stingsta ,o kaimyno ne’.Tai aš sakau ,o jūs ir begdavot apie tą trobą.Taip vaikeli ir koks malonumas su klumpėmis apsiavę ,tai ir tas pamesdavom .Tėvelio šeimoje augo 8 vaikai. Tai sako dainuodavom kuris garsiau.Jau ir aš verdu avižų kisielių ,nas labai valgo mano tėvelis.

  5. Taip kitoks laukimas, ir kitoks jausmas. Mes irgi panašiai švęsdavome, prie kūčių stalo. Valgiai buvo skirtingi, svarbu, kad pasninkas. Tikrai tradicijos tos pačios, prausimasis prieš sėdant prie stalo. Musu krašte eidavo į garinę pirtį. Pirma vyrai, po jų moterys su vaikais. Grįžę iš pirties ,sakydavo : Ačiū už šiluma. Troboje laukę, atsakydavo: Į sveikatą. Mano vainikas šių laikų . Lankiau floristikos kursus, ten mokė visokių nesąmonių. Viskas dirbtina, arba džiovinti augalai. Man daryti įdomu, bet paskirtis maža. Geriau eglės šaka su popierinėms girliandomis, Negu kalnai kinietiškų blizgučių.

  6. Taip gal kiti laikai ir kitoks laukimas šv.Kalėdų.Jau nuo lapkričio mėnesio.Nieko ir negirdi ir nematai tik jau reklama ,kad švenčiame.Reiktų paklausti ką švenčiate ,juk Kristus gimė Kūčių naktį.Va tada ir šveskime Jėzus gimimą.Dabar leki vianas už kito į parduotuves perka dovanas kurių gal ir nereikia.Moterys pluša virtuvėje ,kad tik paruoštų 12 patiekalų.Mes šeimoje augom penki vaikai ir dar teveliai viso septyni.Mama iškepdavo pyrago.Ir labai paprastai paruošdavo silkę.Dar raugintų kopūstų su linų semenų aliejumi ,virtos bulvės su lupena išvirdavo.Dar liko atmintyje labai geras ritualas ,kada visus maudydavo.Didelis kubilas daug vandes pirma vaikai po to tevai.Tada visi švarūs prie stalo.Visiems po plotkelę malda ir vakarienė.

  7. Šiandiena trečias advento sekmadienis. Oras prastas, į bažnyčią nėjau. Nutariau, per Marijos radiją išklausyti mišias. Uždegiau advento vainike trys žvakes,susikaupiau maldai. Po kiek laiko prabudau…. Taip gera… Pagalvojau gerai, kad užgesinau žvakes. Atsimerkiau, pilna dūmų, dega visas vainikas. Nepajutau kaip šokau iš lovos, atnešiau porą dubėnių , suvožiau į jus vainiką. Išnešiau, ir tada išsigandau. Galvoju, tikriausiai dar nebuvo lemta.

  8. Gintautai, ir dėl ligų gali būt… Bet būna, kad jaunimo TOKIE įsitikinimai, kad tas man neskanu, todėl ir nevalgysiu.

  9. Liveta teisi, mane dažnai ima didelis pyktis, kai dabar susėda žmonės ir nieko nebegali valgyti. O mamos visvien tuomet bėga į virtuvę ieškoti kas galėtų įtikti.

    Na, suprantu, būna ligų, kuomet tikrai kažko negali valgyti, bet atrodo, kad visi yra ligoniai. Vienas silkės negali valgyti, kitas mėsos, trečias mišrainės, ketvirtas visko, kas su svogūnais… – tai per riebu, tai per sūru, tai dar bala žino kas…

  10. Patiko Leontinos mintis t.y. sąsaja šiandieninio badavimo su anuomet tradiciniu susilaikymu, pasninkavimu. Gili įžvalga. Būtų net įdomu plačiau apmąstytu šį klausimą. Gal iš tiesų begalė šiandienos badavimo formų yra paieška to natūralaus „išsikrovimo”, kuris turėdavo kalendorinėse šventėse aiškias ribas?

  11. Taip, papročiai būdavo. Bet dabar jaunimas nelabai jų laikosi… Vieni to nemėgsta kiti – ano maisto. Ir ką su jais tada daryt?..

  12. Būdavo ir gyvenama pagal liaudiškus- religinius papročius. Advento metu, nebūdavo didelių vaišių , pasilinksminimų . Ilsėjosi galvą ir įškrova , apsivalymas buvo kūnui. Būdavo susilaikoma nuo mėsiškų valgių, išgėrimų . Tai panašu į dabar „atrastą ” Badaujant , plaunant – žarnyno valymą. Sulaukus Kalėdų jausdavosi didelis skirtumas, tarp šiokiadienių ir švenčių. Pradėdavome naują gyvenimo etapą . Nuo – iki.

  13. Visuomet kada vyksta Išsipildymo akcija paaukoju nors nedaug,bet gavau padėką ,kad prisidedu nors maža dalele.Taip Adventas yra susikaupimo ir apmąstymų metas.

  14. Adventas – laukimas kada gims Jėzus.
    Liaudies kalendoriuje adventas – rimties, dvasinio apsivalymo metas, ūkinių darbų pabaiga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.