GYVENIMAS MANO TARSI STEBUKLAS

Stebuklu mums atrodo visa tai, ko mes tuo momentu nesuprantame ir negalime paaiškinti. Anksčiau atrodęs stebuklas dažnai subliūkšta kaip muilo burbulas, kai surandame įvykio priežastį. Pirmasis stebuklas, kurį pamenu, buvo mano vyresnės sesutės laidotuvės kaimo kapinaitėse, kai aš, trijų metukų mergytė, sėdėdama šalia karsto vežime, net nesušlapusi kojų, atsidūriau kitame Verknės upės krante. Pasirodo, ten irgi gyvena žmonės, auga medžiai – prasiplėtė mano akiratis. Vėliau aš dažnai, gulėdama žolėje ir klausydamasi nuostabaus varlių ir laumžirgių koncerto, vis žiūrėjau į mėlyną dangų, į nuostabius debesėlius ir laukiau stebuklo – ant debesėlio atplaukiančios sesutės, kuri iškeliavo pas Dievulį.Žvelgdama į horizontą, mačiau, kad lyg ir visai netoli dangus susijungia su žeme, ne kartą bandžiau surasti tą vietą, bet einant pirmyn dangus vis tolo ir tolo nuo manęs, taip ir neatskleisdamas savo paslapties.

Gyvybė ir mirtis – tai buvo didžiausi mano vaikystės stebuklai. Praėjus metams po sesutės netekties „gandras atnešė” man naują sesutę, o dar po poros savaičių – tėvelio žūtis. Ir vėl žvalgausi aš į dangų, laukdama stebuklo – gal sugrįš tėvelis kartu su atbundančia gamta. Plukdo Verknė savo vandenis į Nemuną, apsiplunksniuoja išsiritę paukšteliai, pražysta ir nuvysta gėlės, javų varpose subręsta grūdai, o aš vis tebelaukiu stebuklo… Bėga metai, aš stiebiuosi vis aukšytn, bet bažnyčios minioje aplink save matau tik grindis ir žmonių kojas. Oi,kaip norisi greičiau užaugti, todėl aš maldauju Dievulio, kad tapčiau tokia aukšta, , jog mano galva būtų iškilusi virš visų galvų ir aš į visus žvelgčiau iš viršaus. Šį kartą buvau išgirsta, stebuklas įvyko – aš aukštaūgė. Dar pora nereikšmingų vaikiškų prašymų realizavosi, bet kartais pagalvoju, juk aš galėjau paprašyti ko nors vertingesnio, o aš pasielgiau kaip toji senė iš pasakos apie auksinę žuvelę.

Kitas stebuklas – laimingai pasibaigusi kelionė baidarėmis Dniestro upe dabar atrodo kaip pasaka. Tai buvo nuostabus atostogų mėnuo, kurį mes praleidome keliaudami su draugų šeima po Ukrainą, Moldaviją, nuo nieko nepriklausomi, natūralios gamtos prieglobstyje. Ir štai vieną pavakarį, papildę maisto atsargas miestelio parduotuvėlėje, skubame plaukti tolyn, link kaimo ir ieškotis tinkamos vietos nakvynei, nes danguje pasirodė nedidelis tamsus debesėlis. Staigiai sustiprėjus vėjui, pasipylė stambūs lietaus lašai, greitai pavirtę ištisa vandens srove. Bandau dangstyti baidarėje esančius produktus, kad nesušlaptų, ir staiga, pakėlusi galvą, netenku žado – vėjas pašiaušė Dniestro bangas, mes nublokšti toli nuo kranto,  ir daugiaaukščio namo dydžio banga iškilusi virš mūsų galvų –  reiškia „sudie gyvenimui”. Iš siaubo  užmerkiu akis ir staiga pajuntu, kad atsitrenkėme į kažką kietą. Pamaniau, kad vandens banga jau priplojo mus prie upės dugno. Pramerkiu akis ir nesuprantu, ar tai sapnas, ar tikrovė – mes išmesti ant upės kranto, o lietus pila kaip iš kibiro. Mūsų laimei, greitai viskas nurimo, ir  išvydome kitame upės pakraštyje ramiai plūduriuojančią antrą mūsų baidarę, kurioje plaukė vaikai. Jiems uraganą užstojo skardis, o mus, kaip plunksnelę, permetė per upę vėjo gūsis ir švelniai patupdė ant kranto. Mūsų džiaugsmui, ir baidarė nenukentėjo, ir galėjome plaukti toliau.  Viskas įvyko taip staigiai, tiesiog akimirksniu, tik vėliau atsirado baimė ir panika, kai  plaukdami  pamatėme ką tik  išverstus su šaknimis medžius, nukeltus ir tolokai nublokštus namų stogus. Džiaugėmės stebuklu, kad taip laimingai viskas pasibaigė, bet daugiau nedrįsome keliauti didesnėmis upėmis.

Panašus stebuklas mane išgelbėjo ir vairuojant mašiną. Mat, įsigijusi vairavimo teises, aš tik po poros metų pradėjau važinėti mašina, o praktinės patirties tai stigo. Ir štai aš važiuoju iš Vilniaus link Nemenčinės ir, šauniai nusileidusi nuokalne, pasuku į kairėje esantį šalutinį kelią, o čia reikia iš karto vėl sukti vairą, bet dešinėn pusėn. Dėl patirties stokos aš nesuspėju pasukti ir skrendu tiesiai nuo kelių metrų šlaito į pievą. Prisižeminau sėkmingai, atrodo, lyg ant sparnų mane kažkas nuleido. Mašina šiek tiek paarė žemę, bet atbuline eiga aš išvairavau į  vieškelį ir tęsiau kelionę. Net pačiai sunku patikėti tuo, kas įvyko, bet užtat iki šiol, pravažiuojant pro tą vietą, visada man širdį suspaudžia. Informacija liko kūne užrašyta ilgam, nors jau daug metų prabėgo nuo to laiko.

Patyriau nemalonumų ir užsienyje. Stebuklingai susiklosčius aplinkybėms, aš išvykau į Pasaulinį vegetarų draugijos kongresą Olandijoje, o visas išlaidas man apmokėjo ši draugija. Jos vadovai mane globojo, ir aš ten puikiai jaučiausi iki paskutinės dienos, kai viešbučio administratorius man pranešė, kad aš privalau susimokėti  100  dolerių už tai, kad buvau apgyvendinta geresniame kambaryje, nei kad buvo apmokėta. Ši žinia pakirto man kojas. Aš buvau dėl visa ko atsivežus tiek pinigų, bet priešpaskutinę dieną išleidau dalį lauktuvėms.  Ką daryti? Juk nesumokėjus mane užlaikys viešbutyje, prapuls kelionės bilietai, kaip tada aš parvyksiu į namus – štai tokios mintys mane tiesiog sukaustė. Prasibrauti per pertrauką prie draugijos prezidento tiesiog neįmanoma, nes jis apsuptas žmonių.  Štai bus paskutinis posėdis, ir visi išsiskirstys. Man svaigsta galva, žemė slysta iš po kojų, ir aš grįžtu į tuščią posėdžių salę, atsisėdu, akyse tamsu, galvoje tuščia, o mintyse sukasi ir sukasi dar mokykloje išmokto poetės S.Neries eilėraščio „Dvidešimt sū” fragmentai. Aš jaučiuosi lyg būčiau jauna alkana prancūzaitė, prašanti praeivių išmaldos, o mano siela rauda ir vis kartoja: „Dvidešimt sū… Ponai, tik dvidešimt sū, dvidešimt  sū…” Laikas sustoja, tuštuma aplink, ir staiga prieš mane išdygsta Irina Medkova iš Maskvos, kuri, išklausiusi, kas nutiko, pasiūlo pagalbą: nuramina, kad reikalui esant, ji sušelps mane pinigais, bet prieš tai siūlo pranešti organizatoriams.  Irina gerai įvaldžiusi anglų kalbą, todėl ji aprašo mano problemą  ir, sulaukusi paskutinio posėdžio pradžios, įteikia raštelį pirmininkaujančiam. Viskas greitai išsisprendžia, man nieko mokėti nereikia, ir aš galiu sėkmingai išvykti. Atrodytų, tik stebuklo dėka Irina netikėtai atsirado šalia manęs, žinant, kad ji nesiruošė dalyvauti šiame posėdyje, bet nepaaiškinama trauka privertė ją pakilti iš lovos ir patraukti tiesiai į salę, nors kongreso dalyviai per pertrauką šurmuliavo foje arba lauke.  Su Irina aš buvau supažindinta prieš kelias dienas ir žinojau, kad ji atvyko tik ką palaidojusi savo vienturtį sūnų, stambų verslininką, kurį nužudė konkurentai. Irina, nors pati gydytoja, mokslininkė, turinti savo kliniką, išleidusi keletą knygų, tuo metu buvo lyg  apsvaigusi nuo vaistų iš širdgėlos. Aš manau, kad šį nutikimą galima paaiškinti rezonansu: mano minčių pagalbos šauksmo vibracijos sutapo su Irinos sielvarto ir kančios  vibracijomis, ir ji atskubėjo, pagavusi mano signalą, kaip radijo bangas. Šiuolaikinis mokslas gali paaiškinti  anksčiau stebuklais laikytus kai kuriuos įvykius, bet, manau, kad amžina paslaptimi liks mūsų Kūrėjo stebuklas.


Paskelbta

,

sukūrė

Komentarai

Atsakymų į “GYVENIMAS MANO TARSI STEBUKLAS”: 11

  1. Janina avataras

    Miela Valerija, labai artimos man Jūsų mintys ir apmąstymai. Oi, galima būtų daug diskutuoti ir dalintis patirtimi, nes mes iš tiesų gyvename paslaptingame pasaulyje. Asmeniškai man buvo labai naudinga paskaityti hipnoterapeuto Maiklo Njutono knygas „Putešestvije dūšy” ir „Prednaznačienije dūšy”. Knygą autorius būtent ir pradeda tais pačiais klausimais, kaip ir Jūs, Valerija, tik ką parašytame savo komentare. Panašių istorijų kaip Jūsų, Valerija, M.Njutonas pateikęs kelias dešimtis, tiesiog jas sunumeravęs. Ir tai yra ne išgalvotų personažų, bet realių žmonių realios istorijos. Regresinės hipnozės būdu autoriui pavyko, kaip jis pats sako, „pažvelgti į dvasių pasaulį užhipnotizuoto žmogaus protu”. M.Njutonas pateikia paciento dialogą su gydytoju, o po to savo paaiškinimus. Savo išvadose autorius tiesiai šviesiai rašo, kad visi jo aprašyti pomirtinio gyvenimo atvejai nėra moksliškai pagrįsti, bet skirtingi žmonės pateikia panašius pasakojimus apie savo buvusį gyvenimą „anapus ribos”.
    Man atrodo, kad šios knygos jau išverstos ir į lietuvių kalba, bet negarantuoju, gal tai tik mano fantazija, nes aš dažnai pagalvodavau, kad būtų naudinga pasiskaityti ir jaunimui,kurie jau nebeskaito rusiškai.

  2. Valerija-Janinai avataras
    Valerija-Janinai

    „Manau, kad amzina paslaptimi liks musu Kurejo stebuklas…”
    Taip, argi gali kas su tuo nesutikti? Ar tai butu labai tykintysis, ar ne. Tokiu, miela Janina, stebuklu, kuriais galima pavadinti nelabai paaiskinamus nutikimus gyvenyme, man buvo abstu, taciau as nebenoriu cia ju vardinti, nes kartais bandau juos lyginti su paprasciausiais sutapimais, ar tiesiog nevertais loginio ismastymo. Na, kad ir naminukai namie…
    As bunu nakti namie viena, kai vyras dirba. Esu tokia jautri ir labai daug mastanti apie buvima zemeje, apie kartais atrodanti net beprasmi buvima, kai pagalvoju, jog pati mirti nebijau, bet kam gi gime mano mielieji anukeliai ar vaikai, nejau tam, kad irgi pabaigtu buvima cia mirtimi? Sukausto tokia neviltis, kad nors kauk. Mire mano vaikystes, jaunystes drauge. Ji buvo mokytoja. Sirgo labai reta liga. Visa laika pergyveno, kaip gi liks jos aukletiniai be jos, kaip gi ji liks be mokyklos, jei tik teks gauti invaliduma, ir sirgti namie. Ji man paskambino is Kauno Kliniku diena pries mirti ir pasake: zinai, atvaziavo pulkas mokytoju, lyg jau buciau mirstanti, ir atsisveikintu su manimi, o as dar gyvensiu, nes tuoj rugsejo pirmoji, manes laukia vaikai…
    Rugsejo pirmaja ji pasimire. Kalnai geliu, minios moksleiviu, minios zmoniu. Man ligi siol rugsejo pirmoji asocijuojasi su tokiais nesuderinamais dalykais- rugsejo pirmaja man gime anukas.
    As sapnuoju, kad drauge pasake- as sugrizau, ar tu nesupratai?
    Kai tik lieku viena, vyrui isejus i darba, salia lovos kazkas sunkiai sedasi nematomas i foteli, padvelkia saltukas, paskui juntu vis fotelio girgzdesi, nors nesu nei narkotiku prisirijus, nei labai bijociau kazko.
    Bildukai, bildukai, ar dar kazkas. Na, kaip man irodyti, kad nesu isprotejusi? Netikiu as tais dalykais, o kazkoks keistas jausmas nepaleidzia.
    Taigi, miela Janina, rasini duota tema parasete labai sklandziai, nuosekliai, ir manau, kad as palauksiu kitos temos, nes jau taip graziai apie stebuklus kaip Jus su Manynia, ko gero si karta, nebepajegsiu. Bet juk dar ne vakaras, r aciu Jums, praturtinusioms mano pasauleli labai daug graziu ir nuostabiu dalyku.
    Nuolankai jusu. Valerija

  3. Janina avataras

    Manynia, nežinau, ką aš nuveikiau kituose gyvenimuose, bet šiame gyvenime tai esu daug vargo ir skausmo patyrusi. Juk,aš nuo 4-rių metų buvau auklė, piemenė, daržininkė… Aš buvau tikra laukinukė, bijojau ir slėpiausi nuo žmonių, gamta buvo vienintelis mano džiaugsmas ir draugas, dažnai žiūrėdavau į dangų, kuris man buvo artimesnis nei lūšnelė, kurioje aš gyvenau. Kritinėse situacijose aš visada jaučiau, kad esu saugoma ir globojama.
    Štai prieš metus man paskambino nepažįstamas bioenergetikas Rimantas, norėdamas sužinoti apie savo draugo būklę po traumos. Aš ką tik buvau tą jo draugą aplankiusi ligoninėje. Rimantas, klausydamas mano pasakojimo apie traumos pasekmes, mato visą draugo sveikatos stovį. Pokalbio pabaigoje jis paaiškino, kad jis mato draugo traumos priežastį – tai karmos indas perpildytas, o tuo pačiu jis atkreipė dėmesį, kad mano karmos indas – nepilnas. Atrodytų, kad aš jau šiek tiek apvaliau savo karmą, bet niekas nežino, kaip yra iš tiesų. Tarp kitko, aš tą Rimantą iš matymo buvau įsidėmėjusi įvairiuose renginiuose ir tik visai neseniai, vėl gi įdomiomis aplinkybėmis, išsiaiškinome.

  4. manynia avataras
    manynia

    Janina, tikriausiai jūs kituose gyvenimuose ką nors labai gero nuveikėte ,kad šiame gyvenime tokia sėkmė lydi.Jei pasisektų vieną kartą,tai būtų atsitiktinumas,bet jei dažnai tai matyt kita prižastis.Čia reikėtų priskirti prie stebuklų t.y.prie tų reiškinių,kurių kol kas žmonės paaiškinti nesugeba.
    Labai susidomėjusi skaičiau jūsų rašinį.O kaž kuriam komentare skaičiau kaip vienos ponios motina visą naktį poteriavo už katino dūšią.Atsiminusi vis viena sau šypsausi.
    LAUKIU KĄ KITI PARAŠYS,LABAI ĮDOMU.

  5. Patricija avataras
    Patricija

    Man atrodo, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas mažas stebuklas.Ačiū, Janinai, įdomu buvo skaityti.

  6. Janina avataras

    Tai jums, Femina, ačiū, kad esate čia, kad aukojat savo laiką, stengdamasi nupūsti dulkes nuo mūsų sustabarėjusių smegenų. Jūsų pasiūlyta tema – nuostabi, čia tiek visko galima rašyti. Juk tai rašinys, ne faktų registravimas, ir kiekvienas, truputį pagalvojęs, gali sukurti mini rašinėlį, išsakyti savo mintis, vertinimą apie mažus stebuklėlius, kurių tiek daug aplink mus. Štai, man berašant, paskambina viena kita draugė ir, kaip įprasta, teiraujasi kuo užsiimu. Išgirdusios, jog kuriu rašinėlį apie stebuklą, iš pradžių nustemba, po to diskutuojame, ginčijamės, aš paskaitau savo parašytus fragmentus, ir galų gale visos sutinka, kad stebuklai čia pat. Viskas priklauso nuo mūsų vertinimo, nuotaikos. Tad dalinkitės savo mintimis, mielieji draugauki.miečiai.

  7. marina avataras
    marina

    Pirmasis gyvenimo stebuklas tikrai panašus į stebuklą.Ačiū, Janina,už puikiai išdėstytas mintis.

  8. Femina avataras
    Femina

    Miela Janina, ačiū už puikų rašinį :) Tikrai – Jūsų gyvenimas ir buvimas čia yra stebuklas…

  9. Audrone avataras
    Audrone

    gal tikrai angelai sargai kiekvieną iš mūsų saugo, kokių situacijų esam išgyvenę.
    Labai tikroviškai perteiktas vaikiškas supratimas, juk mes vaikystėj taip keistai viską suprasdavom, nežinau, gal ne visi…

  10. nasturta avataras
    nasturta

    Dėkoju,labai įdomu buvo skaityti!

  11. lorana avataras
    lorana

    Labai šaunus kūrinys! :-)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.