„Kas yra stebuklas?“ Manynios rašinys konkursui

chinese-art-painting-Mi5504Sveiki, mielieji. Kai kas jį jau skaitėte, kai kas dar ne – nors ir pavėluotai, perkeliu iš komentarų Manynios rašinį. Visiems kitiems noriu priminti, kad konkursas tęsiasi. Rašykite, komentuokite, būkite aktyvūs!

Man labai norisi duoti vieną kitą patarimą būsimiems konkurso dalyviams. Jau seniai žinoma, kad labiausiai mėgsta patarinėti tie, kurie nieko neišmano. Mano senelė sakydavo: siūlosi į rodą (į patarimą) kaip š-das į mostį. Jaunesniems paaiškinsiu, kad mostis – tai gydomasis tepalas. Savaime suprantama, kad jam toks priedas tikrai nereikalingas. Tikriausiai ir mano patarimai konkursantams nelabai reikalingi. Bet jų galima ir neskaityti, o šitos svetainės šeimininkai gali ir visai mano rašliavą ištrinti. Aš neįsižeisiu.

Pirmiausia patarčiau rašyti tik apie tokius dalykus, kuriuos patys patyrėte ar išbandėte, o gal su jūsų artimaisiais koks nors stebuklas nutiko. Nerašykite to, apie ką kažkur skaitėte, o gal per radiją ar televiziją girdėjote. Bus neįdomu skaityti, ir gali nutikti kaip su tais sveikatos patarimais – vienas parašė, kitas paskaitė, trečias pabandė gydytis ir jam KAŽKAS paraudo… O čia eina kalba apie stebuklus ir visokius antgamtinius dalykus, tai pasekmės gali būti visai neprognozuojamos.

O dabar aš rimtai ir atsakingai jums pranešu, kad jokių STEBUKLŲ NĖRA! Yra tik per menkos mūsų žinios apie pasaulį ir jame vykstančius reiškinius. Žmoniją aš įsivaizduoju kaip dar nepaeinantį kūdikį, žaidžiantį labai pavojingais žaislais. Jeigu žmonės nepražudys planetos ją visaip teršdami ir nuodydami, jei nepridarys bėdų nemokšiškai naudodami atominę energiją, tai gal po daug daug metų jau sugebėsime paaiškinti visa tai, ką dabar vadiname stebuklais.

Kad labai nenuvilčiau tų, kuriems norisi išgirsti ką nors nepaprasto, papasakosiu keletą istorijų. Prieš kokius 15 metų labai ankstų vasaros rytą jau prašvitus man paskambino mama. Susinervinusi man pasiguodė, kad jau apie savaitę laiko jai visiškai užkietėję viduriai. Jau, sako, aš turbūt numirsiu. Paguodžiau, suraminau ir pažadėjau atvežti vaistų. Buvo labai anksti, tai dar atsiguliau. Guliu užsimerkusi, galvoju apie mamą. Miegai visai išlakstė. Ir girdžiu, kaip atsidaro balkono durys, lyg kas įeitų. Gyvenome trečiame aukšte. Ir girdžiu seniai mirusio tėtės balsą, sakantį: TEGU BROKUS VALGO. Vėl susivarsto balkono durys ir – tyla. Guliu tiesiog apšalusi, paskui atsikėliau, apėjau visus namus. Tuščia, durys uždarinėtos. Bet balsas tikrai tėtės ir, svarbiausia, iš visos šeimos tik jis vienas vietoj žodžio BUROKAI sakydavo BROKAI.

Priviriau burokėlių, paruošiau kelis stiklainius ir per porą dienų ta didžioji problema išsisprendė.

Arba dar kitas atsitikimas. Dirbau rusų desantinės kariuomenės dalinyje. Atvažiavo tikrintojai, kurie turėjo užeiti ir į mano darbo vietą. Jau prieš atsikeldama sapnuoju, kad ateina du mūsų pulko karininkai ir du nepažįstami. Vienas iš jų – neaukštas žilagalvis pulkininkas. Nuėjusi pasakoju bendradarbei apie tokį keistą sapną. Po poros valandų ji žvigtelėjo pro langą ir sako –ŽIŪRĖK, TAVO SAPNAS ATEINA. Ir tikrai – ateina keturi karininkai, o prieky traukia žilagalvis pulkininkas iš mano sapno.

Nesu nė religinga, nė prietaringa, bet šitų savo gyvenimo nutikimų paaiškinti negaliu.

Dabar papasakosiu kitų žmonių nuotykius. Dar tie veikėjai gyvi, galėtų patvirtinti.

Dzūkijoj kolūkietė rovė linus ir pametė auksinį žiedą. Labai gailėjo, labai ieškojo – ir kad auksinis, ir kad mirusio vyro atmintis. Nerado. O pavasarį sapnuoja savo velionį vyrą, kuris liepia eiti į tą vietą, kur linus rovė. Dabar, sako, tas žiedas lietaus nuplautas, tai lengvai rasi. Anksčiau, sako, aš negalėjau ateiti ir tau pasakyti. Nuėjo ir žiedą parsinešė.

Šito paskutinio karo metu kaime tarp miškų Prienų savivaldybėje dingo paauglė mergaitė. Visas kaimas ieškojo kelias dienas, dešimtis kartų apėjo pamiškes, visokius miško takus ir keliukus, bet veltui. Tie miško keliukai vietinių buvo įvairiais vardais vadinami. Ir sapnuoja tėvas savo dukrelę, ji liepia nueiti į vieną keliuką, pasako jo vardą. Ten, sako, po krūva šakų aš guliu. Noriu, kad mane palaidotumėt. Jie daug kartų ėjo pro tas šakas, bet jų buvo mažai ir neatrodė, kad ten kas guli.

Tikrai nelabai paaiškinami dalykai.

Tam tikrų stebuklų aš ir dabar patiriu. Atsikeliu ryte, nuotaika gera, nieko neskauda – stebuklas. Iki vakaro niekas man nuotaikos nesugadina ir aš nieko nesunervinu – vėl stebuklas. Skaisčiai šviečia saulė, paglostau švelnų šunyčio kailį, pakalbinu vištas ir pajuntu, kad pats gyvenimas yra STEBUKLAS.

Dabar pravedžiau jums instrutažą. Greičiau rašykit konkursinius rašinius. Ir jeigu aš šitam nelemtam kompjuteryje surasiu, kur jie atspausdinti, ir gausiu juos paskaityti, tai bus SUPER STEBUKLAS!

7 komentarai apie “„Kas yra stebuklas?“ Manynios rašinys konkursui”

  1. Mielosios, brangiosios, taip jau kartais gaunasi, kad kartais nori pasakyti kazka apie rasinio tema, patarti, o paskui ziurek ir rasinys issirutuliuoja, na nemanau, kad Manynia prisidenge gudrumu siuo atveju, noredama taip pakliuti i konkursantu eile. Ji gal nelabai pasitikejo savo jegom, ir nutare taip pareiksti savo mastyma apie stebuklus. O jau kaip gavosi, kaip isejo tai spres komisija. Kodel miela Lorana nebandet kazkaip sudominti mus savo stebukliukais, ar ju tikrai nepatyrete? Netikiu tuo, tiesiog Jus aptingot, ir nutaret nedalyvauti, o esant progai – pagnaibyti tuos, kurie atsiliepe vienokiu ar kitokiu budu i rasanciuosius…
    Ar as klystu, mieloji???

  2. Taip suktai manynia pradėjo savo rašinį. Pradžioje pravedė instruktažą ir nepajuto kaip lengvai ir nekaltai perėjo prie stebuklų… Ačiū.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.