Vasaros prisiminimai

Skelbiame dar vieną konkursinį darbą. Manynia jau pasidalino savo vasaros prisiminimais, pasidalinkite ir Jūs :)

Nesivaržau dėl prizo, nes neturiu poetinių gabumų ir minčių mandrai dėstyti nemoku. Paprasčiausiai noriu pasidalyti keliomis mintimis apie vasarą.

Ji visada žada ką nors gero ir įdomaus. Kol dirbau, nė vienų atostogų nepraleidau namuose. Jei negalėjau išvažiuoti kur toliau, tai nors su vaikais į Lietuvos pajūrį. Būdavo, drebam, tirtam Palangos pliaže, vaikai net pamėlę nuo šalčio, bet vis tiek į jūrą lenda. Atvažiavo vyras parsivežti, krante švarku apsirengęs pašiurpęs stovi. Sako, pati proto neturi, tai nors vaikų nešaldyk. Bet mano vaikai žiemą nesirgdavo ir man nereikėdavo ned. lapelių prašyti.

Bendrai vasaros prisiminimus aš skirstau į dvi grupes.Vieni – tokie lyg ir pasirodymui, pasipuikavimui (ten buvau ir kitur buvau, visko mačiau – pasakojam vieni kitiems, giriamės). Tai nėra blogai – pakeiti aplinką, atsipalaiduoji nuo darbo ir namų problemų. Grįžti tikrai atsigavęs. Bet man brangesni toki, kurie stipriai paveikia mano jausmus, gal tiksliau pasakyčiau – pojūčius.

Papasakosiu keletą tokių prisiminimų. Man buvo gal 4,5 metų, gyvenom mažame miestelyje pietinėje Vokietijos dalyje. Lijo stiprus vasaros lietus, o aš laižiau jo lašus nuo metalinių laiptų turėklų. Jau praėjo labai daug metų, bet jei tenka gurkštelėti neskanaus, geležimi atsiduodančio vandens, iš karto prisimenu tą vasaros lietų.

Paskui jau Lietuvoje. Ištisas dienas būdavau viena pievoje prie namų, tėvai išeidavo į darbą. Vasarą ten būdavo mano karalystė – pienės ir dobiliukai, bitės žieduose, tų augalų aromatas. Pievoj augo rasakilės. Jeigu nesate matę vasaros ryte rasos lašų ant rasakilės lapų, jūs nematėte tikro grožio! Turėjom du kačiukus, jau beveik puskačius. Juodasis buvo labai judrus, mėgo energingus žaidimus, o rainasis – tinginys. Buvau susiradusi nenaudojamą keptuvę – prisipešdavau dobiliukų ir virvute pasirišus po pievą vežiodavau tinginį katiną. Kai kas nors ima kalbėti apie laimingą vaikystę, visada galvoju apie tą vasarą. Manau, kad žodis ROJUS irgi tiktų šitam prisiminimui.

Truputį vėliau man labai įsiminė kaimo paprotys du mėnesius – gegužį ir birželį – vakarais giedoti prie kaimo kryžiaus. Jau prieš saulėlydį plaunamės kojas, apsiauname. Vakarienė jau suvalgyta ir visi renkamės prie kryžiaus – dideli ir maži, seni ir jauni. Ne vien tie, kurie jau labai tikintys, kaip kaime sakydavo šventabezdžiai, bet visi. Vyrai dar parūko, aptaria savo reikalus, moterys irgi naujienomis pasidalina, mes, vaikai, tarp savęs pakikenam. Paskui rimtai, pagarbiai pagieda litaniją, keletą giesmių ir skirstosi po namus. Pareinam tokie ramūs, pilni kažkokio gero jausmo, ir į lovas.

Labai malonu vasaros vakarais kaime išgirsti grojant arba dainuojant, bet tai irgi tik prisiminimai. To dabar nėra ir nebus. Va ir aš, senė ,užuot dainavus, giedojus ar poteriavus, kompiuterį kankinu.

Dabartiniai prisiminimai ne toki nostalgiški, bet man ne mažiau mieli. Prieš porą metų vėlai vakare keltu kėlėmės į Saremų salas. Jau visai prieš saulei nusileidžiant. Pirmą kartą gyvenime mačiau tokią ramią jūrą (jeigu kas pasakotų, būčiau nepatikėjusi, kad jūra gali būti tokia rami). O kelte kregždės prisilipdę lizdų, skraido, vabzdžius gaudo. Ir kad keltas kursuoja tarp salų ir žemyno jos visai nekreipia dėmesio. Saloje pasitiesėm miegmaišius šalia automobilio, bet beveik nė nemiegojome. Buvo birželio pabaiga, baltosios naktys… Man liko toki stiprūs prisiminimai, kad norėčiau ir šiais metais ten nuvažiuoti.

Nežinau, kokių atsiminimų atneš šita vasara, ką aš galėsiu pasidėti į mielų prisiminimų taupyklę. Prieš savaitę buvom Lenkijoje, apžiūrėjome Hitlerio vadavietę. Tikras paminklas žmonių tuštybei. Nė kelių metrų storio sienos nepadėjo. Labai niūrų įspūdį paliko.

Tie prisiminimai, kurie man mieli, yra didžiausias mano turtas. Jų nesuės infliacija, nepavogs vagys, jie nesudegs ugnyje. Net jei nepaeisiu, jei, neduok Dieve, paralyžiuota gulėsiu, mintyse aš galiu lankytis sau mielose vietose. Kad tik atmintį ir protą turėčiau. O jeigu proto neliks, tai jau jokių turtų nereikės.

Rasakila


Paskelbta

sukūrė

Komentarai

Atsakymai į “Vasaros prisiminimai”: 8

  1. anelija avataras
    anelija

    Labai mielas rašinėlis, prisimenu ir aš tuos mojavos vakarus kai eidavo visas kaimas pabūti ir pasimelsti, sugiedoti giesmę „sveika Marija”, o mes, vaikai, nelabai melsdavomės, bet visokių išdaigų prikrėsdavome. Ačiū už atgaivintus prisiminimus…

  2. Valerija- klaida avataras
    Valerija- klaida

    si karta ne p.Gintautui, ir taip aisku, iveliau klaida, ai ai ai.

  3. Valerija-p.Gintautui avataras
    Valerija-p.Gintautui

    Mielosios mano, o man siluma uzliejo krutine, skaitant Jusu- Nijoles gemamarijos, Nastutes zodzius. Rasysiu ka nors, jei paiseks grazaus, kad ri toliau siek tiek atitoketi nuo kartais apemusios slogios nuotaikos. Visada salia Jusu ir su Jumis…

  4. Nastute avataras
    Nastute

    siluma uzliejo krutine,skaitant jusu straipsni.Nuosirdziai aciu,kad rasote.

  5. gemamarija avataras
    gemamarija

    SUPER!!!Jusu mintys kaip mano…

  6. Marena avataras
    Marena

    Labai gražus ir mielas straipsnelis. Tikrai!

  7. nasturta avataras
    nasturta

    Taip,labai gražu ir tikra,gera skaityti,nejučiom nukeliavau į savo vaikystės prisiminimus,labai ačiū!

  8. nijole avataras
    nijole

    AČIŪ ,labai tikra .ŠAUNU !

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.