Galios ir Negalios vasara

Štai ir sulaukėme dar vieno nuostabaus rašinio :) Ačiū Jums, Rasma! Na, o visiems kitiems noriu priminti: konkursas tęsiasi, bet iki jo pabaigos liko ne taip jau ir daug. Norintys dalyvauti – suskubkite.

P. A. Renuaras. "Dvi moterys sode"
P. A. Renuaras. "Dvi moterys sode"

Nežinau, kaip jūs, bet aš jau žiemą pradedu laukti vasaros. Gera laukti to, kas tikrai ateis. Ji dar nė karto neaplenkė mūsų, tiesa? Ateina pasidabinusi gėlėmis, dosniai dalindama šilumą, jūros artumą, džiaugsmą, šypsenas, keliones ir visiems taip reikalingą poilsį. Pieva, laukas, miškas – tiesiog galva svaigsta nuo spalvų, kvapų, užburiančio gamtos grožio. Sėdžiu po baltaskare ieva, klausausi paukščių chorų ir mintimis nuklystu į tas vasaras, kai skraidžiau kaip tas paukštelis ant sparnų, nešusių mane į svečias šalis prie tolimų, šiltų jūrų ir aukštų kalnų. Ir staiga išgirstu keistą pokalbį, kuris tarsi perkūnas iš giedro dangaus grąžina mane į realybę.

Paslaptingas balsas sako: „Mieloji, juk tu skraidyti nebegali, nes esi neįgali.“

Kitas (dar paslaptingesnis) atsiliepia: „Sutinku, su skraidymu baigta, bet lėtai judėti aš dar galiu. Nejaugi nebepatirsiu taip ilgai lauktos vasaros džiaugsmo?“

Supratau, kad tie du paslaptingi balsai – tai Galia ir Negalia. Pasidarė velniškai įdomu ir aš klausiausi toliau.

„Kai žmonės poilsiauja, jie vengia net kalbėti apie Negalią, tuo labiau – susitikti su ja. Todėl tu gali gerai jaustis tik tarp Neįgaliųjų.“

Negalios balsas suvirpa: „Prisimink praėjusią vasarą, Rumšiškes ir ten vykusį festivalį Šokim, trypkim, sveiki būkim, kurį surengė Parkinsonu sergantys Neįgalieji, vadovaujami ligai nepasiduodančio choreografo Stanislovo.“

Galia susimąsto ir nusišypso: „Kad jau taip gerai sekėsi, gal ir šią vasarą draugausime?“

Negalia skuba atsakyti: „Skaitai mano mintis. Aš jau buvau besiruošianti tave pakviesti į tris dienas ir tris naktis truksiantį festivalį Nepalikit su Negalia vienų, kur įsitikinsi, kad Galia ir Negalia kartu besisukdamos šokio ritmu gali liūdesį paversti džiaugsmu, lietingą dieną nuskaidrinti tarsi paliestą saulės spinduliu.“

Tolesnį jų pokalbį pabandžiau surimuoti.

Negalia programą sudėliojo ir Galią viliojo:

„Atvažiuokit į Rumšiškes, tikrai nepasigailėsit,

gerai laiką praleisim, gamta pasigrožėsim.

Jūs pašoksit, pamuzikuosit, o mes jums padėkosim,

kareiviškos košės paskanausim, papramogausim,

rankom susikabinę drebulių giraitę apjuosim…“

Klausėsi Galia Negalios ir atsistebėti negalėjo,

kas šitiek išmonės, energijos, entuziazmo jiems nepagailėjo?

„Tokia Dievo valia“, – atsakė Negalia, – „nors kūnas ir silpsta,

stiprėja dvasia.“ Pamąstė Galia ir nei minutės neabejojo,

tvirtai žinojo, kad Negalios ji nepaliks vienos,

šeši šimtai Galios draugų į festivalį atvažiuos.

„Gera vasaros pradžia“, – lėtai tardama žodžius pasakė Negalia. „Gera bus ir pabaiga“, – pritarė jai Galia ir abi susikabinusios rankomis nuėjo vasaros garbint.

Rasma Zlatkuvienė,

Šiauliai

46 komentarai apie “Galios ir Negalios vasara”

  1. miela Stase, atsidarykite svetainę „Parkinsonas.org” ir tenai daug ką rasitę, yra net įrašų iš parkinsono konferencijos

  2. Leontina, kitą savaitę skelbsime naują rašinių konkursą, tikimės, kad dalyvausite :) Va ir turėsite ką veikti, o gal ir širdyje liks jaukiau…

  3. Sutinku su jumis esu „retas egzempliorius „.Vienatvė tai yra ir laisvė ” ką noriu darau , kur noriu einu Iš šalies žiūrint viskas gerai o širdyje tuščia. Žinau, dauguma gyvena daug blogiau , visapusiškai blogiau negu aš- negali vaikščioti priklausomi nuo kitų . Esu dėkinga likimui, kad aš dar galiu pati, nesu našta kitiems. Bet veiklos trūksta, to gyvenimo stimulo. Tai kaip viena draugė rašė ir aš kompiuterį kankinu. Ne paguodos, draugystės trūksta. Ačiū Femina jums už kantrybę, šalia Jūsų visiems smagu.

  4. Miela Leontina, šalin nevisavertiškumo kompleksą – esate „vienetinis egzempliorius”, vadinasi, niekas negali užimti Jūsų vietos. Vienatvė nėra blogas dalykas, jei jos ne per daug. Prisikaupia – ateikite, pasidalinkite. Sakote, gal amžius… Kiekvienas gyvenimo etapas yra savaip gražus, tad linkiu surasti savajame kuo daugiau pliusų :) Klysta visi (išskyrus tuos, kurie iš viso nieko nedaro), tad džiaukitės ir džiuginkit kitus :)

  5. Jokia čia paslaptis, buvau „niekur” ir jaučiausi niekas. Gal tai nepilnavertiškumo kompleksas, gal vienatvės jausmas , gal amžius . Nežinau , dar daug ką norėtusi pasakyti ir padaryti, bet nėra kas klauso ir darbai netinka šiam laikmečiui. Klaidų taip pat darau ne tik gramatinių. Čia buvau išgirsta ir man atsakyta . Ačiū atsakiusiems .Sėkmės jums geruose darbuose.

  6. Gaila, kad nebuvot, bet smagu, kad sugrizot su tokia grazia puokste minciu ir palinkejimu, bus dar idomiu temu rasiniams, nes turim nuostabia ideju neseja Femina. Ji musu mielo p.Gintauto desinioji ranka. Taip, kad pirmyn- svieskit ir sildykit,ir zinokit, kad ta siluma labai nuosirdziai dalinasi visi svetaines lankytojai, tas dziugina, skatina ir ikvepia. O jau kaip idomu suzinot- kur buvot, gal pasidalinsit, jei ne paslaptis???

  7. Gaila, kad nebuvau čia tuo laiku kada vyko minčių judėjimas. Nors žinojau, kad bus konkursas. Dabar tik galiu pasidžiaugti ir pasveikinti Visus kurie rašė, kurie komentavo viskas buvo gražu . ir laimėjo visi Tie kurie davė, ir kurie gavo – pasidalino, tapo turtingesni.

  8. …kai yra noro. Va šito mums ir pritrūksta. Gal kai Dievas dalino norą manęs ten nebuvo. Pasiguosiu, kad dėl noro stokos Rumšiškių festivalyje Galios draugų buvo daug, o Negalios vos keletas.Dažnai nenorą dangstome sveikatos arba laiko trūkumu arba įvardijame kitais pasiteisinimais. „Ten, kur yra noras yra ir kelias”, sako anglų posakis.Taigi, keliu tostą už norą.
    Dėl konkurso tvarkos,Jūs Femina, visiškai teisi, todėl pritariu išsakytoms mintims. Manau, kad po šiuo slapyvardžiu slepiasi moteris. Išvertus iš lotynų k.femina reiškia moteris, ar ne?
    Dėl laimėjimo. Laimi tas,kuris jaučiasi laimingas. Tad būkime laimingos.

  9. Rasmos mintis nebloga, bet juk negalima numatyti, kiek žmonių dalyvaus (o prizais tenka rūpintis iš anksto).

    Jei turite idėjų, kokio konkurso dar norėtumėte, jei kažkas iš jūsų apsiimtų jį organizuoti, kodėl ir ne? Juk viskas įmanoma, kai yra noro. Pasiūlymus galite siųsti adresu rasyk@draugauki.me :)

    Konkurso tikslas nebuvo jus sukiršinti, išrinkti nugalėtoją, o kitus pažeminti ir paskelbti pralaimėtojais. Pirmiausia norėta, kad aktyviau prisidėtumėte prie svetainės turinio kūrimo, geriau pažintumėte vieni kitus, save ir tiesiog smagiai praleistumėte laiką. Tikiuosi, kad nuoskaudų nebus – visų jūsų darbai buvo puikūs, bet paskatinamąjį prizą (bent jau šį kartą) turime tik vieną :)

  10. Jeigu būtų mano valia, aš neskirčiau vieno didžiojo prizo, o padalinčiau po l priziuką kiekvienai ,juk mūsų tiek mažai. Tada nugalėtų tiesa ir teisingumas.

  11. Manynia, mieloji, niekas nesidrasko del prizo, kaip jums cia atvirksciai matosi, paskaitykit Rasmos eilerasti dar karta- ji lygiai ta pati sako kaip ir Jus- bus dar vasaru bus rasiniu…

  12. Vaje,vaje,kokios aistros dęl būsimo prizo užvirė!Bet juk ne prizas svarbu.Svarbiausia kad mes vienos kitoms pasipasakojom,mintimis pasidalinom,lyg būtume su gerom dgaugėm pasikalbėjusios,Tai ir yra vertingiausia ką gali duoti šitas ir kiti konkursai ,kuriuos ,tikiuosi,dar suorganizuos FEMINA.

  13. Nuosirdumas- tai mano gyvenimo ego. Uz atviruma buvau ne karta nemegta, bet po kiek laiko, mane perprate zmones sugrizdavo, nes jie suprato, jog ne tas draugas, kuris vien tik pagyras prie akiu sako. Taigi, kai jau sugrizdavo- tai visiems laikams. Esu apjuosta nuostabiu zmoniu, ir kai pagalvoju, kad viena diena gali manes nebuti, visai nebijau, zinau, kad ateis prie kapo tie, kuriuos mylejau, o tu, kuriu- ne, beveik ir nebuvo…

  14. Su gimtadieniu, miela Valerija.Matau, kad mėgsti V.Šiškausko kūrybą. Naudodamasi jo dainos žodžiais noriu pasakyti:
    Bus dar vasarų, bus dar žiemų
    bus konkursų ir bus rašinių,
    ne prizas mums šiandien svarbu,
    o džiaugsmas, kad turim draugų.

    Ačiū Tau už nuoširdumą, gerą nuotaiką ir linkėjimus.

  15. Aciu Nasturtai, aciu Feminai, jauciu Jusu nuosirdzius palinkejimus gimtadienio proga.Noreciau ir Jus pasveikint kai ateis laikas…

  16. As savo laiko ratu knygos puslapius vartau-
    gal ir noretusi kazkur siuzeta keisti,
    bet ne!- likimas mano, ir niekieno daugiau,
    tad lapu plesyti is jos nei sau
    nei kam kitam neleisiu…
    Priimkit mane tokia kokia esu, nors ir pati kartais prasau Dievo, kad leistu suprasti, kas gi as is tikro esu?????
    Leisiu sau prisimint tuos zodzius, kuriuos man isleidziant i pensija, pasake direktore: tu buvai kaip Lietuvos padange- tai niuri, tai be galo sviesi, bet visada sildanti, taigi, nezinau, ka pasakytumet Jus iki galo mane pazine, bet ar imanoma iki galo pazinti zmogu internetineje erdveje? Kiekvienas nori parodyti savo sviesiasias puses, ir kiek imanoma nerodyti tu juoduju. Bet juk zmogus nera angelas- jam duota egzistuoti tarp gerio ir blogio, ir duota rinktis. As kartais pasirenku ne tai, ko nori Dievas, ir nebijau tai pripazinti. O pasirinkus ne tai- meldziuosi ir atgailauju. Neskirtas man dangus, bet labai daug jauciu zmogiskosios meiles, nes jie mano atvirksciai- artimiesiems as esu labai reikalinga. Tad vel pasaka be galo. Sampanui nezinau ar ryt aciu sakysiu…

  17. Tokia proga viskas suprantama ir pateisinama :) Nepriimkit visko taip rimtai. Leiskite Jus pasveikinti :) Kantrybės, stiprybės, daug šypsenų ir optimizmo!

  18. As visada maniau ir manau, kad rasinys turi pritraukti kuo daugiau balsu. Taip ir atsitiko, taip ir buvo redaktoriu nuspresta, bet labai atsiprasau, as dabar tokioj euforijoj esu- gavau tiek sveikinimu gimtadienio proga, tokiu mielu linkejimu, muzikos, kad gal ir paskubinau siek tiek. Sakiau, kad esu spontaniska, o kartais tai nera gerai, bet juk as tik dziaugiausi…
    Vaikai man pasakytu- na, mama, tu ir vel pridarei…
    O ka as padarysiu, jei jau tokia esu- pirma padarau, o paskui tik pagalvoju. Gal neteiskit grieztai, ir i amziu atkreipkit demesi ir i tai, kad skubu gyventi. Sakau, kad buvo cia viskas gerai, kol neilindo Valerija…

  19. Ai, Valerija, Valerija… Kaip Jūs skubate daryti išvadas :) Komisija į balsus atsižvelgia, bet, kaip jau buvo minėta, jie nėra pagrindinis vertinimo kriterijus. Tad viskas dar prieš akis – nugalėtoją karūnuosim trečiadienį :)

  20. Oi, kad isibegejau, tai jau nesulaikysi. Gerb. p. Gintautai, prasau nepamirsti ir musu visu cia dalyvavusiu konkurse, dristu pareiksti nora, kad mums visoms kitoms atsiustumete gerai nuotaikai to paties V.Siskausko daina ” Bus dar vasaru, bus dar ziemu”- vienu zodziu- dar ne galas dar ne pabaiga. Visi padainuosim kartu. Ar ne per daug prasau?…
    Bet pykti nevalia, nes siandien mano gimtadienis, va taip!

  21. RASMA, RASMUTE, nors dar konkurso nugaletojas nepaskelbtas, bet jau ir taip matosi, kad Jus esate pirma, uz Jus balsavo daugybe daugybe zmoniu, ir tikrai neveltui- prizas Jums priklauso teisetai. As kaip visada issisoku ir noriu Jus pasveikinti pirma. Tegul sis laimejimas nuteikia Jus dar tolimesniems rasiniams- nes Jusu zodis reikalingas. Pirma karta pamaciau, kad tiek lankytoju reiskia susidomejima. Vadinasi, mokate rasyti apie tai, kas yra svarbu, kas dziugina. Taip, kad, mieloji, visi vasaros graziausi ziedai skirti TAU- ir zmoniu meile taip pat. Jauskis pakyleta ir laiminga, nes kaip sako musu Femina- laimingu dienu nebuna per daug. Siusciau tau muzikini sveikinima, bet esu neprisiregistravusi. Prasau Feminos mano vardu nusiusti Tau V.Siskausko daina, taip tinkancia mums visiems- METU KAROLIAI…
    Buckis, sveikinu is visos sirdies.

  22. Rasmai
    Tai tikrai ne pesimizmas ir ne liūdesys.Tai tik blaivus požiūris į gyvenimo realybę,pagrįstas mano pačios patirtimi.Aš beveik du metus slaugiau savo sunkiai sergančią mamą.Kai parsivežiau ją gyventi į miestą,į butą 3-ame aukšte ,po mėnesio ji atsisakė ten gyventi.Pasak jos, JŪS ČIA GYVENATE KAIP NUTRIJOS KLĖTKOSE.Palikau savo vyrą miesto bute ir su mama persikėliau į jos namus kaime.Visą laisvą laiką praleisdavau prie jos lovos.Aš krapštinėju kokį nors rankdarbį,o mama pasakoja ir pasakoja. Visą jos gyvenimą išklausiau dešimtis kartų.Ypač smulkiai ir tiksliai pasakodavo vaikystės ir jaunystės prisiminimus.Ir kokia įdomi žmogaus smegenų savybė-kai man reikia atsitraukti mama nutyla, o kai grįžtu kad ir po pusvalandžio ji tęsia pasakojimą tiksliai nuo tos vietos kur buvo sustojusi.Lyg kokią kasetę įjungtum.
    Taip mudvi gyvenome ištisas savaites ,paskui jau mėnesius.Mama mane šaukdavo vardu arba vadindavo dukrele.Paskui pradėjo retkarčiais klausinėti, ar aš tikrai jos duktė.Nuramindavau kad tikrai duktė tegul tik nesijaudina.Dar vėliau nustojo domėtis kokia giminystė mus sieja.Kai matydavau kad pradeda lūdėti(o kas neliūdėtų jeigu reikėtų gulėti lovoje vartomam) pradėdavau klausinėti apie praeitį apie tai kas jai tikrai malonu prisiminti. Ji tuoj pagyvėdavo ir vėl čiulbėdavo kaip paukštelis kelias valandas.Kad ir nesuprato kokia giminė jai esu,visada žinojo kad aš kur nors netoli.Kartą mano duktė bandė ją apversti ant kito šonelio ir nepa jėgė.Mama liepė nueiti ir pašaukti tą KURI VISADA BŪNA.Sako,ta ateis ir apvers.
    Tai matot kad tas gyvenimas labai įvariapusiškas.Ir nežinia kokia briauna į mus atsisuks.Va tokiam atvejui neblogai turėti kiek galima daugiau malonių prisiminimų.Kad ištikus panašiai bėdai būtų apie galvoti ir pasakoti.Ir kad nereikėtų vien apie savo ligas galvoti.

  23. Toks jau jis yra,papraščiausiai nekreipkite dėmesio:)Ir nematau,dėl ko čia pyktis,reikia tik džiaugtis,kad žmonės rašo,dėlioja savo mintis,įdomu paskaityti,beskaitydamas atsiduri savoje vaikystėje,paskęsti prisiminimuose,pasidaro taip gera širdyje,atrandi kažką savo,išgyvento,ačiū labai,gaila,ne visi taip mokame dėlioti savas mintis.

  24. Taip, kol kas pykcio niekas nereiskia, kol nepradejo komentuoti vienas piktas ponas M. Bet apibudino deramai ji gerbiamas Gintautas, tai gal nebesireiks daugiau sis visazinis.

  25. Dėl pykčio. Peržvelgiau dar kartą komentarus na nematau niekur pykčio.Mano supratimu kiekviena/s ramiai išsakome savo nuomonę,kurią mes galime priimti arba nepriimti.Iš tiesų visas gyvenimas yra žaidimas arba kaip yra pasakęs Šekspyras- gyvenimas tai didžiulė scena, kurioje kiekvienas vaidina savo vaidmenį.

  26. Miela Femina, neisivaizduojat, kaip yra gera sutikti kazkur internetineje erdveje sutikti nematoma nepazistama zmogu, kuris mato ir masto panasiai kaip tu. Aciu uz M.Martinaiti, noreciau taip iskeliauti, budama zmogumi. Jus suteiket galimybe- uzdavet tema rasiniui ir visa tai igavo gyvybe, mielos moterys/ kol kas/ taip graziai reiskia savo mintis apie vasarines klajones: ar tai apie tolimas isvykas, ar tai apie savo jausmu, ar tai savo vaikystes prisiminimu vasara. Mes visos esame isgirstos, mums kazkas dejo pliusus, kazkas dejo minusus. Nesipykim, jei jau balsai leme, kad kazkam atiteks prizas- mokekime su tuo zmogumi pasidziaugti kartu. Zinokite, mielosios, kad tai nera tie kriterijai, kuriuos ivertintu kompetentinga ziuri komisija-
    juk tai zaidimas. Bukime nuolaidus.
    Pagarbiai, Valerija

  27. Džiaugiamės mes, seniukai ,senjorais pakrikštyti. Taip ir aš jaučiuosi Gerchardo brandžia rašytoja pavadinta.Ačiū už”paaukštinimą”,bet nuoširdžiai noriu pasakyti,kad rašymui išskirtinio talento tikrai nereikia.Kai pradedi rašyti, žodžiai patys atbėga,o tau belieka juos nuo dūšios sudėlioti. Čia tas pats ,kas kalbėjimas. Skirtumas tik tas, kad mintis surašai popieriuje, o juk pasakoti mes visi gražiai sugebame.
    Dėl to pesimizmo ir optimizmo.Vertinant kūrybą, vienodų nuomonių nebūna ir ačiū Dievui, o tai nereikėtų tokios daugybės rašytojų ir tokios gausybės knygų. Ta pačia proga noriu padėkoti Feminai už konkurso parengimą, tiktai paraginčiau draugaukimiečius rašyti.Juk tai geras šansas išbandyti save,geriau pažinti draugus ir pagyvinti svetainę.

  28. Man kažkodėl prisiminė vienas M. Martinaičio eilėraštis (turbūt nuotaika panaši):

    Jeigu akis man išplėš –
    niekam neleisk,
    kad į tamsą jų –
    melą įdėtų
    ir akiduobių tamsoje
    rodytų saulę.

    Jeigu žodžius man atims –
    tu klausyk:
    kai tyliu,
    ar žodžiai nieko negirdi?

    Jeigu protą aptemdys –
    manęs neužmušk,
    leisk man
    išeit
    su pavargėliais.

    Jeigu man širdį išims –
    svetimos neįdėk:
    ten,
    kur ji buvo,
    saują žemių įberk,
    kad girdėčiau gyvybę.

    Jeigu sulaužys mane –
    man kuprą
    iš mano kaulų teisybės
    uždėk man
    ir leisk, nors ant laiptų,
    teisingai numirt.

  29. O man atrodo, kad Manynios rasinio pabaiga kaip tik yra optimistine. Juk ne vienas nesam tikri del savo rytdienos, ir jei ji zada bet kokius siustus isbandymus priimti ne verkslendama, o bet kokioje situacijoje prisiminti tai kas jos gyvenime buvo grazaus, sviesaus, ispudingo, tai stipraus savo dvasia zmogaus poziuris. Aisku, visi tikimes Dievo malones, kad senatveje aplenktu negalia ir protas neaptemtu…

  30. Nuo šiol,kalbant apie Rasmą, turėsiu galvoje, kad ji ne tik poetė,gebanti greitai surasti ir pritaikyti reikalingą posmą,bet ir prozą įvaldžiusi,brandi rašytoja.Belieka tik nesustoti ant pasiekto ,ir toliau džiuginti mus įdomiais ir reikalingais rašiniais.

  31. savotiškai įdomu pakeliauti su manymia po prisiminimų vasaras. Tik kodėl pabaiga tokia liūdna?Jei nepaeisiu, jei paralyžuos,jei proto neteksiu? Vykim į šalį tas kūną ir protą nuodijančias neigiamas emocijas ir mintis. Užkonservuokim jas žiemai. Vasara tokia trumpa,tad šalin problemas , džiaukimės kiekviena Dievo dovanota diena.
    Ramios nakties ir geros dienos

  32. Labai grazi ir pilna Jusu prisiminimu taupykle. Zmoniu, kurie moka issaugoti graziausias gyvenimo akimirkas atmintyje ir dziaugtis jomis, vartant savo laiko ratu knyga,siela yra grazi, idomu su jais bendrauti, tokie zmones nera niurzgliai. O man dar is Saaremo salu liko atminty ta akmenu gausa, jie kaip grybai po lietaus lenda is zemes, ir dar skardziai auksti ir didziule iduba miske, kuria kaip manoma, isrause meteoritas…
    Labai grazus prisiminimai, manau, kad Femina uzskaitys, kad ir ne cia patalpinti. Labai labai patiko. Rasykit, pasidziaugs ir tie, kurie neturi galimybes keliauti, ar neturi dovanos taip graziai destyti mintis.

  33. Atrodo kad aš savo mintis parašysiu ne ten kur reikėtų, mat aš prastai moku naudotis kompjuteriu ir nesugebėjau patekti ten kur rašo konkurso dalyviai.Labai patiko konkurso rašinėliai,nors aš mačiau juos tik du.
    Žinoma ,aš nesivaržau dėl prizo,nes neturiu poetinių gabumųir minčių mandrai dėstyti nemoku.Paprasčiausiai noriu pasidalyti keliomis mintimis apie vasarą.Vasara visada žada ką nors gero ir įdomaus.Kol dirbau nė vienų atostogų nepraleidau namuose.Jei negalėjau išvažiuoti kur toliau tai nors su vaikais į Lietuvos pajūrį.Būdavo drebam,tirtam Palangos pliaže ,vaikai net pamėlę nuo šalčio,bet vistiek į jūrą lenda.Atvažiavo vyras parsivežti,krante švarku apsirengęs pašiurpęs stovi.Sako,kad pati proto neturi tai nors vaikų nešaldyk.Bet mano vaikai žiemą nesirgdavo ir man nereikėdavo ned. lapelių prašyti.
    Bendrai vasaros prisiminimus aš skirstau į dvi grupes.Vieni prisiminimai toki lyg ir pasiro dymui,pasipuikavimui.Ten buvau ir kitur buvau,visko mačiau-pasakojam vieni kitiems,giriamės.Tai nėra blogai,pakeiti aplinką,atsipalaiduoji nuo darbo ir namų problemų.Grįžti tikrai atsigavęs.Bet man brangesni toki prisiminimai kurie stipriai paveikia mano jausmus,gal tiksliau pasakyčiau –
    pojūčius.
    Papasakosiu keletą tokių prisiminimų.Man buvo gal 4,5 metų,gyvenom mažame miestelyje pietinėje Vokietijos dalyje.Lijo stiprus vasaros lietus,o aš laižiau lietaus lašus nuo metalinių laiptų turėklų.Jau praėjo labai daug metų,bet jei tenka gurkštelėti neskanaus,geležimi atsiduodančio vandens,iš karto prisimenu tą vasaros lietų.
    Paskui jau Lietuvoje.Ištisas dienas būdavau viena pievoje prie namų,tėvai išeidavo į darbą.Vasarą ten būdavo mano karalystė-pienės ir dobiliukai,bitės žieduose,tų augalų aromatas.Toj pievoj augo rasakilės.Jeigu nesate matę vasaros ryte rasos lašų ant rasakilės lapų,tai jūs nematėte tikro grožio!Turėjom du kačiukus,jau beveik puskačius.Juodas buvo labai judrus,mėgo energingus žaidimus ,o rainasis buvo tinginys.Aš buvau susiradusi nenaudojamą keptuvę.prisipešdavau dobiliukų ir virvute
    pasirišus po pievą vežiodavau tinginį katiną keptuvėje.Kai kas nors ima kalbėti apie laimingą vaikystę, visada galvoju apie tą vasarą.manau kad žodis ROJUS irgi tiktų šitam prisiminimui.
    Truputį vėliau man labai įsiminė kaimo paprotys du mėnesius -gegužį ir birželį vakarais giedoti prie kaimo kryžiaus.Jau prieš saulėlydį plaunamės kojas,apsiauname.Vakarienė jau suvalgyta ir visi renkamės prie kryžiaus-dideli ir maži,seni ir jauni.Ne vien tie kurie jau labai tikintys,kaip kaime sakydavo šventabezdžiai ,bet visi. Vyrai dar parūko,aptaria savo reikalus,moterys irgi naujienomis pasidalina,mes vaikai tarp savęs pakikenam.Paskui rimtai, pagarbiai pagieda litaniją,keletą giesmių ir skirstosi po namus.Pareinam toki ramūs, pilni kažkokio gero jausmo ir į lovas.
    Labai malonu vasaros vakarais kaime išgirsti grojant arba dainuojant,bet tai irgi tik prisiminimai.To dabar nėra ir nebus.Va ir aš ,senė ,užuot dainavus ,giedojus ar poteriavus kompjuterį kankinu.
    Dabartiniai prisiminimai ne toki nostalgiški,bet man ne mažiau mieli.Prieš pora metų vėlai vakare keltu kėlėmės į Saremų salas.Jau visai prieš saulei nusileidžiant.Pirmą kartą gyvenime mačiau tokią ramią jūrą,jeigu kas pasakotų būčiau nepatikėjusi kad jūra gali būti tokia rami. O kelte kregždės prisilipdę lizdų,skraido,vabzdžius gaudo.Ir kad keltas kursuoja tarp salų ir žemyno jos visai nekreipia dėmesio.Saloje pasitiesėm miegmaišius šalia automobilio bet beveik nė nemiegojome.Buvo birželio pabaiga ,baltosios naktys…Man liko toki stiprūs prisiminimai kad norėčiau ir šiais metais ten nuvažiuoti.
    Nežinau kokių atsiminimų atneš šita vasara ką aš galėsiu pasidėti į mielų prisiminimų taupyklę.Prieš savaitę buvom Lenkijoje,apžiūrėjome Hitlerio vadavietę.Tikras paminklas žmonių tuštybei.Nė kelių metrų storio sienos nepadėjo.Labai niūrų įspūdį paliko.
    Tie prisiminimai kurie man mieli yra didžiausias mano turtas.Jų nesuės infliacija,nepavogs vagys ,nesudegs ugnyje.Net jei nepaeisiu,jei,neduok Dieve,paralyžiuota gulėsiu,mintyse aš galiu lankytis sau mielose vietose.Kad tik atmintį ir protą turėčiau.O jeigu proto neliks tai jau jokių turtų nereikės.

  34. Atgalinis pranešimas: Galios ir Negalios vasara « Šokim trypkim sveiki būkim!

  35. Ačiū, Valerija, už tokį nuoširdų įvertinimą. Įdomumo dėlei galiu prisipažinti,kad rašyti pradėjau tik sulaukusi pensijinio amžiaus ir susirgusi Parkinsonu. Iki tol rašymas man buvo vienas is sunkiausių ir nemaloniausių darbų. Neveltui sakoma „kai Dievas uždaro duris , jis atidaro langą”. Nebegaliu skraidyti, bet galiu rašyti. O šitą rašinį parašiau, kad konkursas būtų panašus į konkursą. 2rašiniai – jau šioks toks konkursėlis. Tikiuosi,kad dar atsiras „rašytojų”.

  36. Sveiki- tai ne tik straipsnelis- tai meniska zmogaus siela, tai tvirta siela, kuri taip graziai leidzia susidraugaugauti galiai su negalia. „Lietinga diena nuskaidrina saules spindulys”! Rasma, Jus nuostabi. Aciu labai. Rasinys vertas auksciausio ivertinimo.Jus menininke visoj savo sielos esybej. Aciuuuuuuuuuu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.